Aiški, vykdoma teisinė tvarka yra gyvybiškai svarbi, kad vyriausybės ir galingi privatūs interesai atsiskaitytų ir piliečiams būtų užtikrinta, kad teisė bus taikoma vienodai – tiek Europos, tiek nacionaliniu lygmeniu.
Pažvelkime į naujausius įvykius Vidurio Europoje. Nepriklausomų prokurorų ir teismų dėka Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas, charizmatiškas jaunas politikas, daugelio Europos konservatorių laikomas pavyzdžiu, buvo priverstas atsistatydinti. Jam buvo pradėtas tyrimas dėl tariamo piktnaudžiavimo valstybės lėšomis, siekiant manipuliuoti nuomonės apklausomis ir papirkti laikraščius, kad mainais už vyriausybės reklamą būtų paskelbti rezultatai.
S. Kurzas neigė pažeidęs įstatymus ir pažadėjo gintis. 35-erių populistas, kuris ir toliau lieka savo Liaudies partijos lyderiu, dar gali susitvarkyti ir sugrįžti. Tačiau subrendusioje demokratijoje, turėdamas moralinį paklusnumą, jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip pasitraukti, kai antikorupciniai prokurorai jį įvardijo kaip įtariamąjį. Priešingu atveju jo vyriausybę būtų nuvertę žaliųjų koalicijos partneriai arba prezidentas Aleksandras Van Der Bellenas.
Tikėtina, kad šis paskutinis Austrijos politinės muilo operos epizodas nebūtų iškilęs į viešumą, jei vyriausybė būtų valdžiusi prokurorus arba būtų galėjusi atleisti tyrėjus ir teisėjus, kurie kiša nosį į įtariamą politinę apgaulę.
Būtent tai padarė Lenkija, priversdama masiškai atsistatydinti teisėjus, priimti dirbti vyriausybės šalininkus ir sukurti drausmės komisiją, galinčią atleisti teisėjus, kurių sprendimai nepatinka valdžiai.
Bandydamas apsaugoti suformuotą teisinę sistemą nuo Europos Teisingumo Teismo (ETT) tikrinimo ir nepasitikėjimo, šalies Konstitucinis Teismas, įskaitant valdančiosios Įstatymo ir teisingumo partijos neteisėtai paskirtus teisėjus, praėjusią savaitę nusprendė, kad Lenkijos konstitucija turi viršenybę prieš ES teisę.
Tai verčia šalį susidurti su Briuseliu. Atmetus ES teisės viršenybės prieš nacionalinius teisės aktus principą, kyla abejonių dėl bloko pagrindo – teisiškai privalomų sutarčių, kurias demokratiškai ratifikavo visos valstybės narės.
ES teisė piliečiams ir užsienio investuotojams siūlo geriausią apsaugą nuo savavališko valdymo, korupcijos ir valdžios ar turto konfiskavimo. Bet jei vienos šalies teismas gali atmesti ETT tokiu klausimu kaip teismų nepriklausomumas, kas trukdo kitiems nepaisyti ES teisės svarbiais klausimais, pavyzdžiui, asmenų ar prekių judėjimo laisvės bendrojoje rinkoje, arba Europos centrinio banko (ECB) monetarinės politikos sprendimus?
Tai ne hipotetiniai klausimai. Praėjusiais metais Vokietijos federalinis konstitucinis teismas tvirtino, kad ECB, vykdydamas obligacijų pirkimo programą, viršijo savo įgaliojimus, nors ETT šios politikos laikėsi. Vokietijos teismas netrukdė įpareigoti Vokietijos centrinį banką „Bundesbank“ nebedalyvauti ECB obligacijų pirkimuose, o valdžios susidūrimas kol kas buvo panaikintas Berlyno paaiškinimais parlamentui. Labai tikėtina, kad jis vėl užsiplieks.
Europos teisės viršenybė taip pat ginčijama ir Prancūzijoje. Buvęs ES Breksito derybininkas Michelis Barnieras, pretendentas į konservatyvios partijos „Les Républicains“ kandidatūrą kitų metų prezidento rinkimams, pareiškė, kad jei bus išrinktas, jis surengs referendumą dėl „konstitucinio skydo“ tam, kad galėtų nepaisyti ETT ir Europos žmogaus teisių teismo dėl migracijos politikos. M. Barnieras nori įvesti daugiametį moratoriumą imigracijai ir šeimos susijungimui.
M. Barnieras, tvirtinęs, kad ETT turi būti pagrindinis Europos teisės aiškinimo arbitras, derantis su Didžiąja Britanija 27 ES šalių vardu, šiuo pasiūlymu sukrėtė ne vieną. O du kraštutinių dešiniųjų varžovai – Marine Le Pen ir dar neiškėlęs kandidato Éricas Zemmoras – nori eiti dar toliau ir paskelbti Prancūzijos teismus suvereniais visais klausimais.
Jungtinės Karalystės Breksito ministras Davidas Frostas dabar grasina nutrautki dalį išstojimo sutarties, dėl kurios jie derėjosi, ir pašalinti ETT iš prekybos susitarimų Šiaurės Airijoje, kuri, priešingai nei kita JK dalis, lieka ES bendrojoje rinkoje.
Nedaug vyriausybių džiaugiasi, kad nepriklausomi teismai ar prokurorai juos traukia atsakomybėn. Teisėjų nepriklausomybės kritikai tvirtina, kad teisėjai nėra demokratiškai atskaitingi ir jiems neturėtų būti leidžiama išplėsti teisės aiškinimo, viršijančio įstatymų leidėjo ketinimus.
Tačiau nepriklausomos institucijos yra tam, kad neleistų vyriausybėms apeiti įstatymus. Taip pat rečiau juos apeina turtingieji ir galingieji.
Pavyzdžiui, Čekijoje populistinis milijardierius ministras pirmininkas Andrejus Babišas pralaimėjo visuotinius rinkimus, iš dalies dėl to, kad Europos Komisija ir Europos Audito Rūmai nusprendė, jog jis pažeidė ES taisykles dėl interesų konflikto, nes jo verslo imperija buvo finansuota ES. Dėl to Briuselis stabdo Prahos dalį, paskirtą iš Europos ekonomikos gaivinimo fondo.
Tarptautinio tiriamųjų žurnalistų konsorciumo ataskaita, atskleidžianti, kad A. Babišas pasinaudojo užsienio kompanijomis, siekdamas slapta įsigyti 22 milijonų dolerių vertės pilį Prancūzijoje, taip pat atliko vaidmenį rinkimuose. A. Babišas neigia veikęs neteisėtai ir tvirtina, kad jis neturi turto Prancūzijoje. Tik nepriklausoma teisingumo sistema galėtų išsiaiškinti tokius dalykus.
Net tokiose šalyse kaip Italija, kur viskas juda taip lėtai, kad pastangos patraukti baudžiamojon atsakomybėn už korupciją ar organizuotą nusikalstamumą dažnai žlunga dėl įstatymuose nustatytų terminų, nepriklausomi teisėjai ir prokurorai padeda išlaikyti politinę sistemą sąžiningesnę, nei būtų kitaip.
Po du dešimtmečius trukusių teismų bylų milijardierius žiniasklaidos savininkas Silvio Berlusconi, kuris ilgiausiai išbuvo šalies ministru pirmininku, galiausiai buvo nuteistas už sukčiavimą mokesčių srityje ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Nors iki nuosprendžio priėmimo jis buvo per senas, kad galėtų patekti į kalėjimą, jis buvo pašalintas iš Senato ir šešeriems metams atleistas iš politinių pareigų.
Tai, kas vyksta Centrinėje Europoje, parodo, kodėl verta kovoti už įstatymo viršenybę. Atsižvelgiant į Briuselio ir Varšuvos žaidimą, tai laiku primena, kas yra pavojuje. ES turi laikytis griežtos pozicijos prieš bet kurią narę, kuri kenkia Europos teisinei tvarkai.
