Ant leidinio viršelio giedro žvaigždėto dangaus fone pavaizduotas kalnas, kurio papėdėje statomas kažkoks milžiniškas statinys. Statybas vykdo JAV Nacionalinė saugumo agentūra (National Security Agency, NSA), ir, kaip teigiama straipsnyje, čia bus didžiulis šnipų centras, į kurį tekės absoliučiai visa informacija apie eilinius amerikiečius – nuo jų telefoninių pokalbių įrašų iki „Google“ paieškos sistemai pateikiamų užklausimų. Straipsnio, kuris paremtas šaltinių informacija iš pačios NSA, autorius – žinomas žurnalistas Jamesas Bamfordas. Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios jis parašė apie NSA keturias knygas – vienu metu jis yra ir tos agentūros metraštininkas, ir pagrindinis kritikas.
Kad NSA vykdo dideles statybas Jutos valstijos dykumoje netoli mažo mormonų miestelio Blaffdeylo, yra žinoma seniai. Pagal oficialią versiją, tai bus kibernetinio saugumo centras, ginantis JAV nuo užsienio programišių. Tačiau J. Bamfordas tvirtina, kad tikrieji NSA tikslai ne tokie gražūs. Žurnalistas piešia niūrų paveikslą, įkūnijantį pačias drąsiausias konspirologų fantazijas.
Centro širdis bus du angarai, kurių bendras plotas daugiau kaip 4000 kvadratinių metrų (žr. schemą žemiau). Jie bus nuo viršaus iki apačios apstatyti serveriais, galinčiais saugoti iki vieno jotabaito (YB – jotabaitas = 1024 zetabaitai (ZB) = 1208925819615701892530176 baitų) įvairių duomenų. Buvęs „Google“ vykdomasis direktorius Ericas Schmidtas kartą įvertino visų žmonijos žinių apimtį maždaug penkiais eksabaitais (1 eksabaitas = 1 milijardui gigabaitų), tai yra, 200 000 kartų mažiau, negu galės sutalpinti prie Blaffdeylo statomas centras. Jeigu kada nors vieta bus užpildyta iki galo, ten saugoma informacija bus ekvivalentiška 500 000 000 000 000 000 000 teksto puslapių. Kaip NSA ketina visą šią erdvę užkimšti? Visiškai aišku, kad ne visiems prieinamomis žiniomis, įsitikinęs J. Bamfordas. Kur kas labiau agentūrą domina tai, kas yra po pasaulinio tinklo paviršiumi arba cirkuliuoja ore radijo signalų pavidalu.
NSA istorija prasidėjo nuo japonų aviacijos atakos Pearl-Harbore. Įsteigta kaip vienas iš Pentagono padalinių, agentūra turėjo užtikrinti, kad nepasikartotų panašūs incidentai, rinkdama informaciją apie užsienyje esančių JAV priešų planus. Po to, kai 2001 metų rugsėjo 11 dieną „Al Qaeda“ kovotojų pagrobti lėktuvai įsirėžė į Pasaulio prekybos centro bokštus, NSA uždaviniai ėmė laipsniškai keistis. George'o W. Busho administracijai paskelbus karą terorizmui ir vadovaujantis įžymiuoju „Patriotiniu aktu“ NSA gavo plačius įgaliojimus vykdyti stebėjimą šalies viduje. Nuo šiol agentūra, pavyzdžiui, galėjo be teismo sprendimo klausytis telefoninių pokalbių, jeigu bent vienas iš pokalbio dalyvių buvo už JAV ribų. Rezultatas buvo tas, kad visa tai virto didžiuliu skandalu, kada laikraštis „The New York Times“ atskleidė, kad iš tikrųjų buvo klausomasi milijonų amerikiečių pokalbių šalies viduje.
Po to buvo priimtos galiojančių įstatymų pataisos, kurios turėjo apriboti NSA įgaliojimus. Tačiau J. Bamfordas teigia, kad agentūroje ir vyriausybėje informacijos srautų šalies viduje totalinio kontroliavimo idėjos visai nebuvo išsižadėta, o įstatymų formuluotės labai jau aptakios, kad būtų galima sutrukdyti šiuos planus įgyvendinti. Kaip tik atvirkščiai, rašo jis, dabar NSA bus pasirengusi nukreipti į Amerikos visuomenę visą savo šnipinėjimo mašinos galią. Anot jo, dabar NSA turi visas reikalingas priemones, kad galėtų klausytis ir įrašyti kiekvieną pokalbį telefonu, gauti prieigą prie bet kurios elektroninio pašto dėžutės, perimti duomenis apie finansines operacijas ir prisikasti iki kiekvienos uždaros duomenų bazės. Tuo tikslu agentūra bendradarbiauja su pagrindiniais mobilaus ryšio operatoriais ir interneto paslaugų teikėjais. Be to, prieš keletą metų NSA neva padarė „milžinišką proveržį“ kriptografijos srityje, ir dabar jai nekelia galvos skausmo patys sudėtingiausi kodai. O dešifravimu užsiims neregėtos galios superkompiuteris. Liko tik atidaryti Blaffdeylo centro saugyklas ir pradėti kaupti duomenų terabaitus.
Paprastai neįmanoma sulaukti kokių nors viešų NSA komentarų. Juokaujama, kad agentūros santrumpa šifruojama „never say anything“ (niekada nieko nepasakok). Bet šį sykį ji prakalbo. Neseniai NSA vadovas Keithas Alexanderis buvo apklaustas Kongrese ryšium su straipsnio pasirodymu leidinyje „Wired“. Tai buvo padaryta lengvai pajuokaujant. „Darykime prielaidą, kad Dickas Cheney tapo JAV prezidentu ir nusprendė areštuoti ir kankinti kiekvieną amerikietį, kuris, susirašinėdamas elektroniniu paštu, tyčiojosi iš jo kaip medžiotojo įgūdžių [2006 metais viceprezidentas D. Cheney medžioklėje netyčia pašovė Teksaso advokatą]. Ar NSA turi techninių galimybių nustatyti visus tuos žmones?“ – klausė Džordžijos valstijos atstovas Hankas Johnsonas. „Ne“ – tvirtai jam atsakinėjo K. Alexanderis. Į visus kitus klausimus specialiosios tarnybos vadovas taip pat atsakė neigimai, ištardamas žodį „ne“ daugiau kaip dešimt kartų. Jis paneigė absoliučiai visus faktus, kurie buvo paminėti leidinyje „Wired“. Be to abu pašnekovai visą laiką neteisingai tarė J. Bamfordo pavardę.
Realybe, kurią aprašo J. Bamfordas, iš tiesų gana sunku patikėti: pernelyg visagalė atrodo esanti NSA. Bet žurnalistas visiškai pasitiki savo šaltiniais, tarp kurių yra tiek dabartinių, tiek buvusių agentūros darbuotojų. Vienas jų, tarkim, aprašo savo sutrikimą, kai gyvai pasiklausė užsienyje esančio amerikiečio ir jo žmonos intymaus pokalbio. Kitas, mokslininkas ir matematikas, detaliai pasakoja apie schemą, kurią naudoja jo buvęs darbdavys tam, kad perimtų konkurento duomenis.
„NSA tampa pačia didžiausia, pačia slapčiausia ir, regis, pačia agresyviausia specialiąja tarnyba per visą istoriją“, – rašo J. Bamfordas. Tiesa, jis neneigia, kad agentūros veiksmai pirmiausia bus nukreipti kovai su išorės grėsmėmis, bet, gavusi galimybę kolekcionuoti absoliučiai visą informaciją apie savo piliečius, NSA nusprendė ja pasinaudoti.
Įvairūs skandalai, susiję su tuo, kad Amerikos vyriausybė seka savo piliečius, tęsiasi jau kelis dešimtmečius – pradedant nuo Votergeito skandalo ir prezidento Richardo Nixono įsakymo klausytis antikarinio judėjimo aktyvistų pokalbius.
Kiekvieną kartą valstybė viską neigia, ir kiekvieną kartą ją pagauna meluojant. Skandalus lydi teismo procesai, valdininkų atleidimai ir nauji įstatymai, bet po to viskas grįžta į pradinį tašką: valstybė viską neigia, o žurnalistai pasakoja vis labiau gąsdinančias istorijas.
