Mirus Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui ir pašalinus iš pareigų vidaus reikalų ministrą Nikolajų Ščiolokovą, pačioje ministerijoje prasidėjo valymas. Per jį nukentėjo anaiptol ne tik buvusio ministro favoritai.
Kova su korupcija
Kad ir koks vagis buvo ministras N. Ščiolokovas, jis vis tiek vadovavo ministerijai, kuri pati kovojo su vagimis, plėšikais ir žudikais. Taip, generolai ir jų pataikūnai darė ką norėjo ir patys nebaudžiami vogė, bet tūkstančiai kitų pareigūnų gaudė vagis ir plėšikus, kovojo su nusikaltėliais. N. Ščiolokovas pirmasis Sovietų Sąjungoje 1982 metais įsteigė padalinį kovai su korupcija. Jame dirbo labai aukštos kvalifikacijos kovotojai su organizuotu nusikalstamumu, tik kartais tas darbas buvo betikslis.
Septynių elitinių seklių grupei, kuriai pavedimus duodavo pats ministras, vadovavo Maskvos kriminalinės milicijos (ji vadinta MURU santrumpa) generolas Vilenas Apakidzė, tikras gruzinas. Jo tėvas buvo kunigaikštis, 1930 metais sovietų režimo išvežtas į Krasnojarską. Iš paskos vyrui atvažiavo ir žmona. Tad būsimo seklio gimimo vieta buvo Rusija.
Baigęs mokslus, V. Apakidzė grįžo į tėvų gimtinę ir ten išsitarnavo iki ekonominės milicijos (KSNG) viršininko pavaduotojo, paskui kaip vienas geriausių specialistų buvo perkeltas į Maskvą. Čia jo vadovaujami pareigūnai išaiškino septynias rezonansines žmogžudystes. Todėl naujajam kovos su sovietine su mafija skyriui vadovauti ministras N. Ščiolokovas ir patikėjo V. Apakidzei. Juolab kad jį buvo rekomendavęs tuometinis Gruzijos vidaus reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė.
V. Apakidzė vadovavo ne tik tiems septyniems sekliams, bet ir visai kuriamai struktūrai, kurioje buvo pramonės, žemės ūkio, techninis ir kiti skyriai. Į juos generolas surinko jaunus ir patikimus pareigūnus. Dažniausiai ėmė tuos, kuriuos pats pažinojo arba buvo rekomendavę patikimi draugai. Į naujuosius padalinius norėjo patekti daugelis, tačiau V. Apakidzė jam nežinomus ar senus kadrus vydavo šalin. Jis tai galėjo sau leisti, nes turėjo ministro užtarimą ir visus klausimus derino tik su juo.
Didvyris už pinigus
Deja, naujoji valdyba gyvavo tik 9 mėnesius. Vis dėlto ir per tą laiką pareigūnai suprato, kad didžiosios sovietų šalies regionuose valdžia, partija ir nusikalstamos struktūros yra labai smarkiai suaugusios.
Tiriant vieną bylą buvo pradėta knistis po Azerbaidžano komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi Geidaru Alijevu. Šios respublikos Šamchorovsko rajone buvo išaiškinti du... neegzistuojantys kolūkiai. Su visais rekvizitais, antspaudais, etatais. Vienam fiktyviam kolūkiui vadovavo socialistinio darbo didvyris, kitam – Lenino ordino kavalierius. Kai tardytojai paklausė, kodėl jis turi tik Lenino ordiną, jis nieko neslėpdamas atsakė, kad didvyrio vardui gauti jam neužtekę pinigų. Tie pinigai būdavo mokami visiems – pradedant rajono partijos sekretoriumi ir baigiant G. Alijevu.
Išsiaiškinus tokius skandalingus faktus, į Azerbaidžaną tuoj pat išvyko geriausi V. Apakidzės žmonės, tačiau netrukus jiems buvo įsakyta sugrįžti. Pasirodo, vos apie tai sužinojęs N. Ščiolokovas pasikvietė V. Apakidzę ir liepė bylą sustabdyti. Neaiškino, dėl ko, tik pasakė, kad netrukus galės pamatyti per televiziją.
Ir netrukus visi pamatė, kaip į Azerbaidžaną nuvyko generalinis sekretorius L. Brežnevas ir šiai respublikai įteikė Lenino ordiną. Už tai G. Alijevas „didžiajam partijos vadui“ padovanojo kardą, marškinių rankogalių ir kaklaryšio segtukus su briliantais.
Pareigūnai suprato, kad prieš vėją nepapūsi. Vėliau, jau prie Michailo Gorbačiovo, tie fiktyvūs kolūkiai buvo panaikinti ir ne vienas jų „darbuotojas“ pasodintas už grotų. O 1982 metais dar veikė „savų žmonių gynimo“ sistema. Jau tais metais į valdžią atėjo Jurijus Andropovas, bet ir jis nenorėjo „juodinti“ tos „šlovingosios Komunistų partijos“.
Gruziniškas vynas
Paskutinė V. Apakidzės operacija buvo susijusi su jo tėvų gimtine. Sekliai sužinojo, kad šešėliniai pramonininkai daro didelius biznius su vynuogėmis ir vynu. Vienas iš šešėlinių veikėjų iš to biznio uždirbo apie 10 milijonų rublių. Dalį pinigų jis sumokėjo vietiniams veikėjams, kad jo netrukdytų.
Vis dėlto apie visa tai sužinojęs E. Ševardnadzė pas pogrindinį biznierių atsiuntė savo darbuotojus. Šie paėmė vyno pavyzdžių ir nusiuntė juos į Maskvą. Laboratorijoje atlikus tyrimus paaiškėjo, kad tai falsifikatas. Tokio vyno joks fabrikas Sovietų Sąjungoje negamino.
Milijonierius pasislėpė, tačiau sekliai aptiko jo pėdsakus ir sužinojo, kad jo žmona ieško ryšių Maskvoje, pasiruošusi už pakartotinę ekspertizę sumokėti milijonus. V. Apakidzė apie tai raportavo ministrui N. Ščiolokovui ir paprašė, kad šis padėtų paruošti „koridorių“ tiems pinigams be kliūčių pasiekti Maskvą. N. Ščiolokovas sutiko. Apie šią operaciją Gruzijoje žinojo tik vienas vidaus reikalų ministro pavaduotojas.
Netrukus vienas iš kovotojų su mafija susitiko su minėtojo milijonieriaus žmona. Po ilgų derybų ji pažadėjo už ekspertizę sumokėti 2,8 milijono rublių. Greitai jos pasiųstas kurjeris su dviem dideliais pinigų prikimštais lagaminais sėdo į lėktuvą, skrendantį į Maskvą. Vos kurjeris, o kartu ir milijonieriaus žmona, išėjo į Vnukovo oro uosto atvykimo salę, abu buvo sulaikyti. Tai įvyko maždaug savaitę iki 1983 metų. Pats ministras N. Ščiolokovas jau buvo išmestas iš posto.
Milijonai biudžetui
Apie tai, kaip baigėsi ši byla, papasakojo vienas iš jos dalyvių – Sergejus Buteninas. „Sulaikyta milijonieriaus žmona parašė jam laišką, o aš ir dar vienas pareigūnas jį nuskraidinome į Gruziją ir perdavėme milijonieriaus giminaičiams, – pasakojo S. Buteninas. – Apie tą operaciją Gruzijos pareigūnų neinformavome. Netrukus mus giminės įsisodino į automobilį ir nusivežė kažkur į kalnus derėtis. Visą savaitę ten prabuvome kaip savotiški įkaitai. Mus saugojo ginkluoti milijonieriaus sargybiniai. Po įtemptų derybų, per kurias išgėrėme ne vieną butelį čiačios, milijonieriaus galutinis žodis buvo toks: „Dar kelis milijonus aš jums duosiu, bet pats liksiu kalnuose“. Taip ir buvo. Mes su lagaminais pinigų grįžome į Maskvą. Paskui buhalterės kelias dienas skaičiavo tuos konfiskuotus milijonus. Tai buvo pati didžiausia suma, kurią kada nors buvo konfiskavusi milicija“.
Jau naujas vidaus reikalų ministras Vitalijus Fedorčiukas tą grupę pareigūnų paskatino – paskyrė jiems po 200 rublių premijas. Kas tie 200, palyginti su valstybei sutaupytais milijonais.
Su šluota per postus
Atėjus į valdžią J. Andropovui, logiška buvo laukti, kad kovotojų su mafija ir korupcija turėtų daugėti ir kad tos elitinių kriminalistų grupės niekas neišvaikys. Juk naujasis generalinis sekretorius viešai deklaravo, kad jis stiprinsiąs kovą su korupcija valdžios viršūnėse. Todėl antikorupcinės valdybos, o ypač jos skyriaus, papildžiusio valstybės iždą septyniais milijonais, darbuotojai manė, kad jie bus tos kovos avangardas. Ir pats V. Apakidzė savo sekliams kalbėjo: „Nesijaudinkite, jūsų niekas nelies, nes grupė buvo sudaroma su Andropovo žinia“.
Bet išėjo visai kitaip. Naujasis ministras pradėjo nuo to, kad ėmė šluoti visus, kurie bent kiek buvo susiję su N. Ščiolokovu. Buvo suvedinėjamos sąskaitos su buvusiojo ministro kadrais, tarp kurių buvo šimtai tikrai profesionalių darbuotojų. Žmones varė iš tarnybos nieko nepaaiškindami. Iš darbo milicijoje per visą Sovietų Sąjungą buvo atleista daugiau kaip 100 000 pareigūnų. Ne vienas, nepakėlęs tokio persekiojimo, nusižudė. Į jų vietas buvo atsiųsti čekistai iš KGB struktūrų, tačiau jie greitai pakeitė darbą, nes nebuvo pratę dirbti su tokiu vagių, plėšikų ir žudikų kontingentu.
Ypatingą užduotį buvo gavę milicijos muziejų darbuotojai. Jiems teko nuo metalinių taurių, marmurinių statulėlių ar kitokių dovanų nugremžti užrašus, kuriuose buvo N. Ščiolokovo pavardė. Buvusio ministro nuotraukas ir knygas degino. Ir ne tik jo paties, bet ir jo pavaldinių. Dar ir dabar dirbusieji tais laikais sako, kad kaip tik tais metais išvaikius profesionalus milicijai buvo suduotas didžiulis smūgis, nuo kurio ji taip ir neatsigavo.
Sutrintas į miltus buvo ir V. Apakidzė su savo valdyba. Per ją naujasis ministras perėjo kaip tankas ir atleido 180 darbuotojų. Kartu su jais iš milicijos akiračio dingo ir visa operatyvininkų turėta agentūra. O ją sukurti, užverbuoti žmones, kad teiktų informaciją, – ko gero, sunkiau negu paruošti milicininkus. Pastarieji tiesiog išmokomi mokyklose, o agentūrai sukaupti reikia daug metų.
1983 metų kovo mėnesį V. Apakidzė buvo atleistas iš darbo. Jį tardė ne vieną kartą ir vis reikalavo parodymų prieš N. Ščiolokovą, kurio nurodymus jis vykdė. Už tai net siūlė kurios nors srities milicijos valdybos viršininko vietą. Bet V. Apakidzė vis tiek nieko nepasakojo.
Galiausiai jis buvo įkištas į psichiatrinę ligoninę, o ten jam buvo švirkščiamos „teisybės injekcijos“ – insulinas. Nuo jo sveikas žmogus tampa invalidu. Taip atsitiko ir V. Apakidzei. Kai jį išleido iš ligoninės, draugai jo nepažino – vos 50 metų žmogus vaikščiojo su lazdele, jam buvo iškritę dantys.
Vėliau, prasidėjus perestroikai, kai kurie milicininkai buvo reabilituoti ir sugrąžinti į tarnybą.
Taip pat skaitykite:
Sistemos pagimdytas ir nusišovęs ministras (6)
Sistemos pagimdytas ir nusišovęs ministras (5)
Sistemos pagimdytas ir sušaudytas milijonierius (4)
***
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
1960-ieji – atšilimo metai
