Opozicijos gyvenimas Rusijoje yra nepavydėtinas ir tai praktiškai nepriklauso nuo to, kas valdo Kremlių. Rusijos „demokratai“ sušaudė parlamentą tankais. Taip pat galima manyti, kad B. Jelcino perrinkimas prezidentu nepraėjo be klastojimų. Šiandieninė autoritarinė Rusijos valdžia, vadinanti save „suverenia demokratija“, demokratinės opozicijos atžvilgiu vykdo trejopą politiką.
Pirmiausia ji, naudodamasi valstybinės televizijos eteriu (nepriklausomos žiniasklaidos, išskyrus internetą, kuris kol kas yra sunkiai prieinamas didesnei daliai Rusijos gyventojų, ir vieną kitą laikraštį, nėra), nuolat šmeižia opoziciją kaip „antivalstybinę“ ir „antirusišką“. Visuomenei siūloma prisiminti, kur šalį nuvedė demokratija ir demokratai po Sovietų Sąjungos žlugimo (nors tai, žinoma, nebuvo nei vakarietiško tipo demokratija, nei tikri demokratai), ir akcentuojama, kad šiandien jie „siekia revanšo“, gindami ne Rusijos, o Vakarų (suprask – agresyvaus blogio įsikūnijimo) interesus.
Antra, opozicija yra skaldoma. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką gimė prokremliška dešinioji partija „Dešinysis reikalas“ (Правое дело), kurios priešakyje stovi seniai į V. Putino (kaip reiškinio, kaip sistemos) pusę persimetęs A. Čiubaisas (anksčiau vienas pagrindinių B. Jelcino komandos narių). Projekto logika yra ta, kad geriau su valdžia bendradarbiauti (tapti „valdomais demokratais“) negu jai griežtai oponuoti. Tada ir į parlamentą yra šansų patekti Putino-Medvedevo sprendimu (pažymėtina, kad savo kalboje Federaciniam Susirinkimui dabartinis Rusijos prezidentas D. Medvedevas pareiškė, kad partijoms, per parlamento rinkimus surinkusioms 5 proc. balsų, bet nesugebėjusioms įveikti 7 proc. barjero, turėtų būti garantuotos 1–2 vietos Dūmoje).
Panašiai skaldoma ir kairioji opozicija. Pavyzdžiui, kaip atsvara Rusijos komunistų partijai buvo sukurta partija „Teisingoji Rusija“ su Federacijos Tarybos pirmininku S. Mironovu, kuris yra neabejotinas Putino-Medvedevo kurso rėmėjas ir šalininkas, priešakyje. Šis projektas skelbiasi „kairiuoju“ ir bando nuvilioti iš komunistų dalį jų elektorato. Tam tikra prasme jam tai pavyksta, bet partijos ateitis yra neaiški (nors vargu ar tai labai svarbu, nes ir be elektorato palaikymo ji, kaip valdžiai reikalinga „opozicija“, galės sėkmingai gyventi iš Kremliaus pinigų, arba bus sukurtas koks nors naujas projektas – V. Surkovas yra tokių „reikalų“ meistras). Pagaliau, vargu ar Rusijos komunistus galima vadinti visaverte opozicija: jie principingai balsuoja prieš daugelį Rusijos politinėje arenoje dominuojančios (su konstitucine dauguma parlamente) valdžios partijos „Vieningoji Rusija“ pasiūlymų, bet jų opozicinė veikla atrodo kažkokia karikatūrinė ir pritempta, netgi dirbtinė. Trumpai sakant, ta pati „opozicija dėl vaizdo“.
Trečias Kremliaus politikos opozicijos atžvilgiu metodas – paprasčiausios represijos. Jos vykdomos tiek prieš radikalią kairiąją (nacionalbolševikai ir kt.), tiek prieš kraštutinę (visiško dabartinio Rusijos politinio režimo ir kurso nepriėmimo prasme) dešiniąją (G. Kasparovas) opoziciją. Pažymėtina, jog net Komunistų partija nuolat skundžiasi, kad per nacionalinius ar regioninius rinkimus administracinių resursų pirmenybė neoficialiai teikiama valdžios partijos atstovams, ir tai pasireiškia rinkimų kampanijos įstatymų ir rinkimų procedūros principų pažeidimais.
Trumpai sakant, kalbėti apie kokią nors sisteminę opoziciją valdžiai Rusijoje buvo, yra ir bus sunku. Ten veikia principas – dviejų ar daugiau galios centrų būti negali, valdo tik vienas. Keisčiausia yra tai, kad nenutiktų nieko ypatingo, jeigu, pavyzdžiui, G. Kasparovas galėtų laisvai ir atvirai reikštis Rusijos viešojoje erdvėje (kalbėti per televiziją, organizuoti akcijas ir panašiai). Jo nutildymas – tai tiesiog chroniško Rusijos valdžios (kokia ji bebūtų) netolerancijos opozicijai komplekso (kitaip nepavadinsi) išraiška. Kita vertus, G. Kasparovo idėjoms šiandien yra praktiškai neimli Rusijos visuomenė ir pati rusų tauta, kurios, nors ir kaip galbūt keistai tai beskambėtų, ir yra vienintelė sisteminė opozicija šioje šalyje.
Rusijos liaudis kaip sisteminė opozicija
1917 m. Rusijos liaudis buvo pavargusi nuo carizmo ir lengvai pasidavė bolševikų propagandai. Žinoma, šalyje tuo metu buvo nemaža dalis žmonių, kuriems carinė tvarka buvo brangi, kurie vadovavosi šūkiu „už tikėjimą, carą ir Tėvynę“, ir kaip tik todėl Rusijoje įvyko pilietinis karas. Tačiau „baltasis judėjimas“ šį karą pralaimėjo daugiausia dėl to, kad didesnė dalis liaudies parėmė bolševikinę idėją. Šiandien Rusijoje vyksta „baltųjų“ reabilitacijos procesas (pavyzdžiui, caro Nikolajaus II reabilitacija, įvairūs filmai ir laidos) ir bandoma aiškinti tuometinius įvykius žydiškų Vakarų sąmokslu prieš Rusiją. Tačiau nors bolševikų viršūnėlėje iš tikrųjų buvo labai daug žydų, tokie kaltinimai yra nepagrįsti, nes labiau kaltas yra tas, kuris pasiduoda idėjai, o ne tas, kuris ją propaguoja.
Vėliau, 1991 m., ta pati rusų liaudis nuvertė komunistus (žinoma, ne ji vienintelė, bet jos vaidmuo iš esmės buvo svarbiausias). Šis perversmas brendo ilgai. Komunizmo ideologija akivaizdžiai netinka Rusijai. Todėl taip skausmingai vyko, pavyzdžiui, industrializacijos ir kolektyvizacijos procesai. Ilgą laiką rusus nuo perversmo stabdė išorinė SSRS galybė, bet laikui bėgant ją užtemdė ideologinis komunizmo sustabarėjimas ir ekonominės sistemos stagnacija bei neefektyvumas. Negalima pamiršti ir komunistinės santvarkos ateizmo, o tai Rusijoje yra nepriimtina. „Maištas“ prasidėjo nuo anekdotų ir „virtuvių tiesos“, o baigėsi nepavykusiu GKČP puču. Rusai lengvai „pasigavo“ demokratų idėjas ir greitai sužlugdė pačių sukurtą valstybę. Šiandien tam tikruose Rusijos gyventojų sluoksniuose (daugiausia tarp vyresnių žmonių) egzistuoja didelė praeities laikų nostalgija, o dėl SSRS sugriovimo rusai kaltina bet ką (Ameriką, M. Gorbačiovą, B. Jelciną, sąjunginių respublikų nacionalizmą ir t. t.), tik ne save. O iš tikrųjų ne kas kitas, o patys rusai leido sugriūti jų taip mylimai „imperijai“. Šiandien jie ilgisi SSRS didybės, bet ne komunizmo.
„Rusiška“ demokratija rusų tautai tos didybės nesuteikė. Priešingai – ji buvo sugriauta praktiškai iki pamatų ir atėjo sisteminės liaudies opozicijos demokratijai laikai. Šiandien rusų visuomenės visiškai nejaudina žiniasklaidos laisvės apribojimai, opozicijos užgniaužimas, vienpartinė sistema, bet patinka, kad V. Putinas kariniu būdu „sutvarkė“ Čečėniją, o neseniai kartu su D. Medvedevu – ir Gruziją. Taip pat galima net neabejoti tuo, kad rusai paremtų kariuomenės įvedimą į Ukrainą, jeigu tai būtų „pagalba“ tiems, kurie kovoja prieš NATO.
Rusijos liaudis ilgai gali kentėti ir joje ilgai gimsta tas antipatijos jausmas kam nors. Iš pradžių ji nusivylė carizmu, paskui –komunizmu, dabar – demokratija, ir nors duok G. Kasparovui visą pasireiškimo laisvę, nepelnys jis visuomenės pasitikėjimo. Visa valdžia Rusijoje anksčiau ar vėliau suvokia, kad liaudies reikia bijoti ir veikti sutinkamai su jos mąstymu ir tenkinti jos ambicijas. Va oligarchus ir Gruziją „patvarkyti“ – čia gerai, čia „mes galingi iš naujo“, ir valdžia, kuri tai padarė, – gera. Kad tik taip ir toliau, o jeigu reikia, ir diržus galima susiveržti.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad rusai virto tokia pat vartotojiška visuomene kaip ir Vakarų valstybės. Labai abejotina. Maskva – ne visa Rusija, kur ir toliau viešpatauja skurdas, o geriausiu atveju vidutinės gyvenimo sąlygos, bet kaip tik dėl to (turtingumo nejutimo) rusai prioritetą teikia idėjai, o ne pelnui. Ir jeigu valdžia tos idėjos netenkina (ar bent neparodo, kad tenkina), liaudis virsta sistemine opozicija. Ji gali ilgai vaikščioti į rinkimus ir balsuoti taip, kaip reikia, bet tam tikru momentu tiesiog nušluos esamą valdžią, nežinodama, ko jai, kaip liaudžiai, reikia, bet suprasdama (netgi pasąmonėje jausdama), kad šios valdžios jai nereikia. O paskui vėl dešimtmečiai suvokimui, kas iš to išėjo ir ar tai „mums tinka“. Tokia jau ta Rusija.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
