Pirma mintis, kuri daugeliui šauna į galvą išgirdus žodį „Sirija“, yra tokia: nedemokratiška valstybė, beatodairiškai varžanti savo piliečių teises ir remianti terorizmą. 2002 m. JAV ambasadorius JT Johnas R. Bostonas priskyrė Siriją prie „niekšingų šalių“ („rogue states“), bendradarbiaujančių su „blogio ašimi“ (Iraku, Iranu ir Šiaurės Korėja). Naujojo JAV prezidento Baracko Obamos administracija tokiais skambiais epitetais nesišvaisto, tačiau į šią šalį žiūri taip pat įtariai. Vis dėlto JAV vis aiškiau ima suprasti, kad norint pasiekti taiką Artimuosiuose Rytuose teks rasti būdą bendradarbiauti ir su Sirija.Šių metų balandį pasigirdo kaltinimų, kad Sirija tiekia trumpojo nuotolio balistines raketas (NATO terminija įprastai vadinamas SCUD) prieštaringai vertinamai Libano organizacijai „Hezbollah“, kurią Izraelis ir JAV laiko teroristine. Nors šių pareiškimų nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti, jie sulaukė didelio atgarsio ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Baltuosiuose rūmuose. Daugelio analitikų tvirtinimu, šių balistinių raketų modeliai yra pasenę ir neatneštų „Hezbollah“ jokios naudos, nes organizacija yra apsirūpinusi gerokai modernesne ginkluote. Vis dėlto tai, kad Sirija perdavė ar ketino perduoti jai šių raketų, yra tik simptomas, rodantis kur kas gilesnę problemą: nepaisant B. Obamos pastangų, santykių su Sirija atšildymo politika kol kas neduoda teigiamų rezultatų.
Sirija nuo seno garsėja ryšiais su daugumos Vakarų valstybių teroristine laikoma palestiniečių grupuote „Hamas“ bei jau minėta „Hezbollah“. Teigiama, kad ši šalis remia jas finansiškai ir teikia prieglobstį jų vadams. Pasitikėjimo nekelia ir senas tradicijas turintys šios valstybės santykiai su šiandien branduolinės krizės epicentre esančiu Iranu. O štai santykiai su kaimyniniu Libanu yra itin permainingi ir sudėtingi. Sirijos kariuomenė, 1976 m., per pilietinį karą Libane, šios šalies vyriausybės prašymu atsiųsta padėti nuslopinti ginkluotą konfliktą, ten užsibuvo trisdešimt metų. Diduma tarptautinės bendruomenės tai vertina kaip okupaciją. Kaimynių santykius itin paaštrino 2005 m. įvykęs Libano ministro pirmininko Rafiqo Hariri nužudymas, prie kurio, kaip manoma, prisidėjo Sirijos vyriausybė. Šis įvykis tapo pretekstu tuometiniam JAV prezidentui George'ui W. Bushui pradėti ketverius metus trukusią santykių atšaldymo politiką, kuria siekta izoliuoti Siriją Artimuosiuose Rytuose. Vis dėlto ši „perauklėjimo“ akcija nepavyko, ir naujoji JAV administracija smarkiai pakeitė bendravimo su Sirija pobūdį. Nors kol kas atšilimo politika apčiuopiamų rezultatų neatnešė, ji tikriausiai yra vienintelis realus būdas pasiekti situacijos stabilizavimo. Tam yra bent keletas priežasčių.
Visų pirma siekis izoliuoti Siriją nuo arabų šalių bendruomenės atnešė priešingų rezultatų, nei tikėtasi. Per ketverius metus trukusį santykių atšalimą šalis ne tik nenutraukė ryšių su Iranu, „Hamas“ bei „Hezbollah“ organizacijomis, bet ir įgijo naujų vertingų partnerių. Svarbiausiu iš jų galima laikyti Turkiją, kuri, būdama NATO narė, tapo izoliuotos valstybės ryšiu su Vakarų pasauliu. Šių šalių draugystę dar labiau sustiprino pasikeitusi Turkijos pozicija Palestinos klausimu. Jos santykiai su Izraeliu, anksčiau atrodę kaip strateginė partnerystė, pastaraisiais metais ėmė vis labiau blogėti, o žemiausią tašką pasiekė vasaros pradžioje po Izraelio atakos tarptautiniuose vandenyse prieš flotilę, gabenusią, kaip teigiama, humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą. Šis įvykis Turkijoje, kaip ir visame pasaulyje, sukėlė pasipiktinimo bangą, o per jį žuvę devyni turkai (aštuoni šalies piliečiai ir vienas turkas, turintis JAV pilietybę) buvo palaidoti kaip didvyriai ir kankiniai. Po šio incidento Turkija ėmė itin smarkiai remti Palestiną, o tai savo ruožtu sustiprino jos saitus su Sirija.
Ko gero, strategiškai svarbiausi Sirijai yra prieš metus užmegzti artimi santykiai su Saudo Arabija. Šis bendradarbiavimas neša Sirijai ne tik finansinę naudą, bet ir smarkiai stiprina jos pozicijas regione, nes Saudo Arabija veikia kaip itin sudėtingų šalies santykių su kaimyniniu Libanu tarpininkė. Juk konfliktas su šia šalimi ir tapo pretekstu G. W. Busho administracijai pradėti Sirijos izoliavimo politiką. Vis dėlto nuo 2009 m. kaimynių santykiuose pastebima ryškių pokyčių – aukščiausi Libano pareigūnai Siriją vertina gerokai palankiau nei iki šiol ir netgi pripažįsta, kad kai kurios jos teritorinės pretenzijos yra teisėtos. Neabejojama, kad prie šio bendravimo atšilimo smarkiai prisidėjo Saudo Arabijos karalius Abdullah, turintis didelę įtaką Libanui ir jaučiantis prielankumą Sirijai.
Taigi akivaizdu, kad atšilimo politika Sirijos atžvilgiu buvo gana logiškas prezidento B. Obamos administracijos žingsnis – mėginimas šalį izoliuoti ne tik neprivertė jos pakeisti savo elgesio, bet netgi išėjo jai į naudą. Kita vertus, negalima vien teigti, kad Sirija yra blogio irštva, siekianti destabilizuoti padėtį Artimuosiuose Rytuose. Nors šios šalies užsienio politikos tradicijai nuo seno būdingas aktyvus panarabiškas vaidmuo lemia jos ryšius su itin prieštaringai vertinamomis „Hamas“ ir „Hezbollah“ organizacijomis bei Iranu, jos vadovai ne kartą rodė suinteresuotumą padėties stabilizacija. Šalies prezidentas Basharas al-Assadas aktyviai siekia pagerinti „Hamas“ santykius su JAV ir susodinti abi puses prie derybų stalo. Taip pat iškalbinga yra ir tai, kad tarp trijų pagrindinių B. Al-Assado užsienio politikos prioritetų, be nacionalinio saugumo užtikrinimo ir įtakos arabų šalyse didinimo, minima ir taika su Izraeliu. Be abejo, greitu laiku to tikėtis yra sunku, nes šalims niekaip nepavyksta išspręsti itin opios Golano aukštumų (teritorijos, kurios Sirija neteko per Šešių dienų karą 1967 m.) problemos. Abi kaimynės šiuo klausimu yra nepalenkiamos ir tikėtis greitų pokyčių neverta: Izraelio užsispyrimas dėl naujakurių puikiai atspindi šios šalies nenuolaidumą, kai kalbama apie jos okupuotas teritorijas, o Sirija, nors dėl geresnių santykių su Turkija „pamiršo“ savo pretenzijas į Hatay provinciją, šįkart pasiduoti taip pat neketina.
Vis dėlto Vakarų valstybėms, ypač NATO šalims, Sirija yra svarbi ne tik dėl savo vaidmens Izraelio ir arabų konflikte. Geri santykiai su šia valstybe yra būtini norint sėkmingai išspręsti Irako klausimą. Juk tai iš Sirijos teritorijos į Iraką nuolat plūsta džihado kovotojų srautai, kuriuos suvaldyti be pačios valstybės paramos neįmanoma. Akivaizdu, kad šiuo atveju yra reikalingas realus bendradarbiavimas, o ne grasinimais paremtas politinis ar ekonominis spaudimas. Nors taikant pastarąjį galbūt ir įmanoma pasiekti oficialaus Sirijos palaikymo kovoje su terorizmu, kyla didelė rizika, kad šalis tiesiog vykdys jai itin būdingą „šviesų išjungimo“ („turning off the lights“) politiką, kai imamasi tik paviršutiniškų veiksmų, kurie nepadeda užtikrinti tikro problemos sprendimo (pavyzdžiui, suimami sieną kertantys eiliniai džihado kovotojai, o jų lyderiai Damaske toliau laisvai gali tęsti savo veiklą).
Taigi šiuo metu Vakarų valstybės turi išspręsti tikrą galvosūkį – akivaizdu, kad Sirijos pagalba siekiant stabilizuoti situaciją Artimuosiuose Rytuose yra itin reikšminga, tačiau nei jos izoliacija, nei atšilimo politika nepadeda atnešti apčiuopiamos naudos. Vis dėlto padėtis nėra tokia beviltiška, kaip gali pasirodyti. Šios problemos sprendimo raktas galėtų būti atšilimo politikos tęsimas, tačiau šįkart B. Obamos administracija turėtų ją vykdyti gerokai nuoširdžiau. Iš tiesų dabartinę JAV politiką Sirijos atžvilgiu taip pat būtų galima apibūdinti kaip „šviesų išjungimą“: nors oficialiai šaliai rodomas dėmesys ir prielankumas (tai patvirtina daugybė JAV pareigūnų vizitų), esminių pokyčių kol kas nematyti. Toks elgesys ir kelia Sirijos nepasitenkinimą dabartine situacija ir nenorą kooperuotis. Viską pakeisti gali visai nedaug – užtektų pagaliau paskirti JAV ambasadorių Sirijoje ir nusiųsti generolą D. Petraeusą taip laukiamo vizito. Labai tikėtina, kad šie maži gestai lemtų dideles Sirijos elgesio permainas.
