Tikriausiai stipriausiu atsaku į situaciją Sirijoje galima laikyti JAV vyriausybės bandymą įtikinti tiek savo šalies piliečius, tiek tarptautinę bendruomenę „ribotų karinių veiksmų“ būtinybe, nubausti Basharą Assadą už panaudotą cheminį ginklą ir atgrasinti nuo tokių pat veiksmų ateityje – taip karinio įsikišimo tikslą apibūdino Baracko Obamos kabinetas. Rugsėjo pradžioje, Jungtinių Tautų ekspertams dar nepateikus išvadų apie zarino dujų ataką, B. Obama jau skubino Senatą įgalioti jį kariniams veiksmams, be kurių, anot prezidento, tarptautinė bendruomenė tarytum lieka nebyli prieš cheminio ginklo panaudojimą.
G20 šalių vadovų susitikime JAV taip ir nepavykus pasiekti konsensuso, vienas įdomesnių atsakų į šitokį spaudimą atėjo iš Rytų. Rusija šiame kontekste pasirodė kaip diplomatinio kelio šalininkė ir pasiūlė Sirijai tai, kas tarptautinės bendruomenės (bet ne Rusijoje) vadinama Kerio–Lavrovo planu: atsisakyti savo cheminio ginklo arsenalo, kad šalis išvengtų karinių veiksmų grėsmės. Rugsėjo 21-ąją, prieš paskirtą terminą, Sirija perdavė reikalingą informaciją Cheminio ginklo draudimo organizacijai, taip žengdama Rusijos ir JAV nubrėžto cheminio nusiginklavimo keliu. Jei šiuo keliu B. Assado režimas neis, JAV tebegrasina neatsižvelgsiančios į Jungtinių Tautų poziciją ir smogsiančios Sirijai.
Taigi, kol pasaulis akylai stebi B. Assado veiksmus, kas šioje situacijoje atrodo keistoka?
Visų pirma tiek Rusijos, tiek JAV veidmainiškumas. Žinoma, tai, kad abi pusės elgiasi veidmainiškai, nedaro jokios įtakos jų veiksmų padariniams, tačiau vis dėlto verčia kiek kitaip vertinti pačią situaciją. JAV atveju reikia paminėti du šitokios veidmainystės sluoksnius. Pirmas – tai savęs statymas į moralinio autoriteto, brėžiančio liniją, kada pasaulis jau negali toleruoti karo žiaurumų, poziciją. Nesakau, kad tokius žiaurumus, kokius Sirijos piliečiai patiria kasdien, toleruoti reikia. Tiek režimo, tiek sukilėlių nužudytų, kankintų ar sužeistų žmonių gyvenimai tiesiog negali būti menkinami. Tačiau kai tokį vienareikšmį „ne“ cheminio ginklo naudojimui taria valstybė, naudojusi defoliantą „Agent Orange“ Vietname ir baltąjį fosforą Irake (nors jų ir nėra Cheminio ginklo konvencijos sąraše), prisiimtas moralinio autoriteto vaidmuo atrodo kiek groteskiškai.
Rusijos diplomatija – tarytum kita groteskiško medalio pusė. Kai Vladimiras Putinas kreipiasi į B. Obamą „The New York Times“ dienraštyje, apeliuodamas į tarptautinę teisę ir prašydamas iškeisti „jėgos kalbą“ į diplomatiją, kažkas čia atrodo mažų mažiausiai ne taip. Radikalesnis pasakymas, nors ir pagrįstas Čečėnijos, Pakistano bei kitų šalių gyventojų kančiomis ir mirtimis, būtų toks: ko vienas karinis nusikaltėlis gali prašyti kito vardan taikos svečioje šalyje?
Paaiškinti, bent jau iš dalies, tokią Rusijos poziciją leidžia paprasta statistika. Štai 2011-aisiais, karui jau prasidėjus, Rusijos Sirijai parduotų ginklų bei raketų sistemų vertė siekė vieną milijardą JAV dolerių (nors dalies jų perdavimą šalis atidėjo iki 2014-ųjų vidurio), o dar 2009 metais Rusijos investicijos į Sirijos infrastruktūrą, turizmo ir energetikos sritis siekė daugiau kaip 19 milijardų JAV dolerių. Prie visko pridėkime dar ir laivyno bazę – ir Rusijos susirūpinimo Sirijos ateitimi dilema aiškėja. Nors, žinoma, nereikia Rusijos interesų regione pervertinti. Net ir tokie dideli skaičiai Rusijos eksporto statistikoje pavirsta mažais žvelgiant tiek į visą ginklų eksportą, tiek į investicijų dydį.
Kerio–Lavrovo planas tarytum nustūmė į antrą vietą ir Jungtinių Tautų cheminio ginklo ekspertų rezultatus: cheminis ginklas panaudotas, kurios pusės – nebuvo tiriama, nors švedų mokslininkas Ake Sellstromas tikina, jog zarinu užpildytos raketos – profesionalų (t. y. režimo pajėgų) darbas. Vakarai teigia, kad dujų ataka įvykdyta B. Assado režimo. Rusija tvirtina gavusi įrodymų iš tos pačios B. Assado vyriausybės, kad tai – vis dėlto sukilėlių darbas. Kaltųjų paieška, žinoma, turi tęstis: atsakingi už kraupiausią cheminio ginklo panaudojimo atvejį per pastaruosius 25 metus turi būti nubausti. Tačiau atrodo, kad Sirijai pradėjus vykdyti pažadą atsisakyti cheminio ginklo išteklių diskursas apie nubaudimą pritilo. Telieka gal kiek naiviai tikėtis, jog karui prislopus zarino atakos kaltininkus bus įmanoma ne tik įvardinti, bet ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pastarosiomis dienomis vis daugiau diplomatinių priemonių iškyla į JAV karinių veiksmų nesudrumstą paviršių. Rugsėjo 22-ąją Sirijos nacionalinė opozicinių jėgų koalicija pareiškė sutiksianti sėsti prie siūlomų taikos derybų stalo ir tartis su B. Assado režimu, jei šių derybų rezultatas bus naujai suformuota laikinoji vyriausybė. Šios opozicijos, sudarytos iš B. Assado priešininkų už Sirijos sienų, sprendimui nepritaria iš įvairių grupių sulipdyti sukilėliai pačios Sirijos viduje: jie su derybomis sutiktų tik B. Assadui pasitraukus.
Kiek tikėtinas šitoks scenarijus, kuriame B. Assadas sėdasi prie derybų stalo? Atsakymas išties gali priklausyti nuo tarptautinės bendruomenės. Jau tai, kad Sirija sutiko sunaikinti savo cheminių ginklų arsenalą, vieniems skamba netikėtai, tad gal griežtesnės diplomatijos ir karinės grėsmės mišinys išties pastūmėtų šalies vyriausybę pradėti kalbėtis su opozicija. Kitas klausimas – iš ko ta opozicija susidarytų. Sirijos nacionalinė koalicija nėra tie žmonės, kurie kaunasi šalies miestuose ir kasdien rizikuoja savo gyvybe. Ar laikytų juos teisėtais opozicijos atstovais tie besikaunantys gatvėse? Ir kaip į opozicijos grupę sulipdyti liberalios demokratijos šalininkus ir „Al Qaeda“ kovotojus?
Kol Sirija pristato ekspertams savo cheminį arsenalą, o opozicija su B. Assadu (ar be jo) naujos vyriausybės neformuoja, karo įbaugintų ar tiesiogiai paveiktų Sirijos gyventojų kasdienybė mažai keičiasi: jei ne dujų atakos, tai karo nusikaltimai šalyje tęsiasi, pabėgėliai beldžiasi į svetimų šalių duris ir, jei nepasiseka, randa jas užrakintas. JAV karinių veiksmų grėsmei kaip juodiems debesims tebekybant virš regiono, diplomatija išlieka tuo scenarijum, be kurio neįmanoma įsivaizduoti taikios Sirijos. Kada tas bus – priklauso tiek nuo pačios Sirijos politinių ir religinių frakcijų, tiek nuo pasaulio galingųjų. Tiekti ne ginklus, o siūlyti taikos derybų sąlygas: be tvirto pirmojo žingsnio sėkmingų tolesnių negali būti.
