Vakcinacijos kritikai dalyvavo faktiškai visuose judėjimuose prieš skiepus: įskaitant itin aktyvų pasipriešinimą skiepams nuo raupų XIX a. pabaigoje JAV ir Anglijoje; ir pastarųjų metų prieš vakcinas nukreiptus judėjimus.
Raupai ir antivakcinacijos lygos Anglijoje
Plataus masto vakcinacija nuo raupų prasidėjo XIX a. pradžioje, po to kai medikui Edwardui Jenneriui pavyko savo eksperimentais su karvių raupais įrodyti, kad jis gali vaikus apsaugoti nuo raupų apkrėsdamas juos ne tokiu pavojingu virusu. Toks būdas apsisaugoti nuo mirtinos ligos Europoje buvo žinomas jau ne vieną dešimtmetį, tačiau būtent E. Jenneris atliko eksperimentą su žmonėmis ir dokumentavo jį.
Kadangi šis gydymo būdas buvo tiesioginis pūlinio ar užkrato perkėlimas „pacientui“, tai E. Jennerio ir kelių kitų novatorių siūlymas susidūrė su aktyvia kritika. Dažniausiai buvo kartojami argumentai dėl sanitarinių normų nesilaikymo, ar religinių, mokslinių, politinių įsitikinimų pagrindu.
Kai kuriems tėvams tiesioginis sergančio karvės maru užkrato limfos perkėlimas jų vaikams kėlė baimę ir pasipiktinimą. Dar kitiems, ypač padedant vietos Bažnyčios tarnams, atrodė, kad vakcina yra „nekrikščioniškas“ būdas gydytis, nes ji yra gyvulinės kilmės.
Dar kitiems tuometiniams „antivakseriams“ (prieš žmonių skiepijimą pasisakantys asmenys) pasireiškė bendras nepasitikėjimas mokslu ir E. Jennerio idėja apie ligos plitimą. Kai kurie kėlė klausimą dėl vakcinos veiksmingumo, kiti piktinosi pažeidžiamomis žmonių laisvėmis, kurių apmažėjo, kai valstybės pradėjo įvedinėti atitinkamus įstatymus.
1853-ųjų Didžiojoje Britanijoje paskelbtas Vakcinacijos įstatymas numatė priverstinį visų kūdikių iki 3 mėnesių skiepijimą, 1867 papildymas jau įvardijo skiepijimą iki 14 metų, o atsisakantiems buvo numatytos baudos. Įstatymų paskelbimas sukėlė piliečių pasipriešinimą, kurie pareikalavo teisės į savo ir savo vaikų kūnų kontrolę. Buvo įkurtos net dvi bendruomenės: „Antivakcinacijos lyga“ ir „Lyga prieš privalomąjį skiepijimą“. Buvo leidžiami keli „antivakserių“ spaudos leidiniai.
Viena iš britų „antivakserių“ citadelių buvo laikomas Leičesteris. 1885-aisiais ten vyko 80-100 tūkst. gyventojų demonstracija, kurios metu buvo nešami transparantai, butaforiniai vaikų karsteliai ir gydytoją Jennerį simbolizuojančios baidyklės. Vieno iš tokio pobūdžio liaudies pasipiktinimo metu minia lydėjo iki policijos būstinės „jauną motiną ir du vyrus, kurie atsisakė skiepyti savo vaikus ir už tai buvo nuteisti kalėti“.
Demonstracijos ir visuomenės nuotaikos privertė valdžią sudaryti komisiją, kuri ištirtų vakcinų poveikį. 1896-aisiais komisija nustatė, kad vakcinos apsaugo nuo raupų, tačiau rekomendavo atsisakyti bausmių tiems, kurie atsisako skiepytis. Vakcinacijos įstatymas 1898-aisiais atsisakė bausmių ir pasipildė „asmeninių įsitikinimų“ grafa, kuri leido daryti išimtį tėvams, kurie „netiki vakcinų saugumu ar efektyvumu“.
Istorinis JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas
JAV XIX a. pabaigoje, kartu su vakcinacijos bumu, taip pat įsikūrė kelios „antivakserių lygos“. 1879-aisiais, po britų „antivakserių“ lyderio Williamo Tebbo apsilankymo, buvo įkurta „Amerikos antivakcinacijos bendruomenė“. Vėliau įsikūrė dar kelios organizacijos: „Naujosios Anglijos lyga prieš prievartinį vakcinavimą“ (1882 m.) ir „Niujorko antivakcinacijos lyga“ (1885 m.). JAV antivakseriai tuomet pasiekė pergalių teismuose – buvo atšauktas visuotinos vakcinacijos įstatymas Kalifornijoje, Ilinojaus ir Viskonsino valstijose.
1902-aisiais, po eilinio raupų protrūkio, Masačiusetso valstijos Kembridžo miesto Sveikatos taryba įpareigojo visus gyventojus pasiskiepyti nuo raupų. Vietos gyventojas Henningas Jacobsonas atsisakė vakcinuotis, teigdamas, kad naujasis įstatymas pažeidė jo teisę atsakyti už savo kūną taip, kaip jam atrodo geriausiai. Miestas padavė jį į teismą. Pralaimėjęs pirmosios grandies teismą H. Jacobsonas pateikė apeliaciją JAV Aukščiausiajam Teismui. 1905-aisiais teismas paskelbė nuosprendį, kad valstija turi teisę skelbti tokio pobūdžio įpareigojančius įstatymus, kuomet dėl išplitusios ligos kyla pavojus visuomenei. Tai buvo pirmasis JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuris numatė valstijų „jėgos poziciją“, kuomet klausimas liečia visuomenės sveikatą.
Difterijos, stabligės ir pervusio (DTP) vakcina
Prieš vakcinas nukreipti judėjimai nesibaigė su raupų vakcinų įvedimu. 80-aisiais Europoje, Azijoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje kilo nepasitenkinimas dėl DaTP skiepo.
Didžiojoje Britanijoje oponuojantys skiepijimui rėmėsi „Great Ormond Street Hospital for Sick Children“ ligoninės Londone ataskaita, kurioje 36 vaikai patyrė neurologinių sutrikimų po DTP skiepo. Televizijos laidos ir bendras žiniasklaidos dėmesys problemai išprovokavo susiskaldymą visuomenėje. Vakcinų sužalotų vaikų tėvų asociacija taip pat ėmėsi atstovauti ir aiškintis galimas DTP grėsmes.
Pastebėjusi smukusį vakcinacijos lygį ir susidūrusi su trimis didelėmis pertusio epidemijomis, Jungtinė vakcinacijos ir imunizacijos komisija (JCVI), Jungtinės Karalystės nepriklausoma patariamoji ekspertų organizacija, paskelbė ataskaitą apie skiepų saugumą. Tačiau visuomenės tai nenuramino, didelė dalis vis dar nepasitikėjo DTP skiepais, daugiausiai dėl pačių medikų nuomonės susiskaldymo.
Pavyzdžiui, tuomet atlikta britų medikų apklausa parodė, kad jie nenoriai rekomendavo imunizaciją visiems pacientams. Maža to, medikas ir „antivakseris“ Gordonas Stewartas, paviešino keletą vaikų neorologinių susirgimų atvejų, kuriuos susiejo su DTP skiepais, o tai iššaukė dar aštresnius debatus.
Atsakydami į tai JCVI pradėjo Nacionalinį vaikų encefalopatijos tyrimą (NCES). Tyrimo metu buvo patikrinti visi 2-36 mėnesių kūdikiai, gydyti Didžiosios Britanijos ligoninėse dėl neurologinių susirgimų. Buvo siekiama nustatyti, ar imunizacija yra sietina su išaugusia rizika. NCES rezultatai parodė, kad rizika yra labai maža, ataskaitos duomenys paskatino imunizacijos judėjimo šalininkų kampanijos pradžią. „Antivakserių“ atstovai dar bandė teismuose kovoti dėl jų idėjų pripažinimo ir kompensacijų, tačiau nesugebėjo pateikti įrodymų, kad DTP skiepai yra susiję su jiems priskiriama žala.
JAV kontroversiškos diskusijos dėl DTP skiepų prasidėjo, kai į juos dėmesį atkreipė vietos žiniasklaida. 1982-aisiais sukurtame dokumentiniame filme „DTP: Vakcinacijos ruletė“ pasakojama tariama nepageidaujama reakcija ir abejotina nauda.
Panašūs klausimai visuomenei iškilo ir 1991-aisiais, kuomet buvo išleista knyga „A shot in the Dark“.
Kaip ir Jungtinėje Karalystėje, JAV sunerimę ir įtūžę tėvai įkūrė skiepų aukas vienijančias grupes, tačiau sulaukė stipresnio įvairių medicinos organizacijų, tokių kaip Pediatrų akademija ir Ligų kontrolės ir prevencijos centras, atsako.
Keli teismų procesai prieš skiepų gamintojus, išaugusios vakcinos, kai kurių bendrovių atsisakymas gaminti DTP – iš esmės pasipriešinimas vakcinacijai JAV praėjo lengviau negu Jungtinėje Karalystėje ir mažiau paveikė jos bendrą lygį šalyje.
Tymų, kiaulytės ir raudonukės vakcinos skandalas
Dar po beveik 25 metų, 1998-aisiais, toje pačioje Anglijoje, kilo naujas skandalas dėl vakcinų. Šįkart britų gydytojas Andrew Wakefieldas paviešino tyrimą ir parekomendavo atlikti išsamesnius tyrimus dėl galimo MMR vakcinos ryšio su autizmu ir žarnyno veiklos sutrikimu. Dar po poros metų A. Wakefieldas pareiškė, kad vakcina nebuvo tinkamai išbandyta prieš pradedant masinį jos naudojimą. Žiniasklaidai pasigavus mokslininko mintis, kilo žmonių nepasitenkinimas dėl skiepų saugumo.
Mokslinis leidinys „The Lancet“, kuriame pirmą sykį ir buvo atspausdintas A. Wakefieldo darbas, 2004-aisiais pripažino, kad nederėjo jo publikuoti. Jungtinės Karalystės medikų darbo reguliavimo institucija Bendroji medicinos taryba, nustatė, kad A. Wakefieldas turėjo „fatališką interesų konfliktą“. Paaiškėjo, kad jam buvo mokama už tai, kad mokslininkas surastų ryšį tarp vakcinos ir ligų, nes to siekė užsakovų atstovaujami tėvai, tikintys, kad vakcinos sužalojo jų vaikus.
2010-aisiais „The Lancet“ formaliai paskelbė A. Wakefieldo darbą negaliojančiu. 2011-aisiais BMJ pasirodė žurnalistinis Briano Deero tyrimas, kuriame sukaupti įrodymai leidžia manyti, kad A. Wakefieldas sąmoningai falsifikavo duomenis ir tikėjosi iš savo tyrimų užsidirbti.
MMR skiepų ir autizmo ryšiui nustatyti buvo atlikta daug tyrimų, įskaitant ir 600 tūkst. vaikų atvejų tyrimą, kurio rezultatai buvo paviešinti 2019-aisiais, ir nė vienas jų nepatvirtino A. Wakefieldo įžvalgų.
„Žaliasis timesoralis“
Timesoralis, gyvsidarbio turintis junginys, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip konservantas vakcinose, taip pat tapo aršių diskusijų dėl ryšių su autizmu pagrindu. Nepaisant to, kad aiškių mokslinių įrodymų dėl nedidelio timesoralio kiekio vakcinose įtakos galimiems susirgimams, JAV sveikatos organizacijų ir skiepų gamintojų atstovai 1999-aisiais susitarė sumažinti jo kiekį ar išvis atsisakyti. 2001-aisiais Medicinos imunizacijos institutas paskelbė ataskaitą, kurioje teigia, kad nėra aiškių įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti versiją dėl galimo timesoralio ligų sukėlimo. Dar vėlesnis mokslininkų tyrimas nustatė, kad „labiau tikėtina ryšio nebuvimo tarp timesoralio turinčių vakcinų ir autizmo tikimybė“.
Šiuo metu vaikams suleidžiamose vakcinose timesoralis nėra naudojamas. Tačiau jo galima aptikti kai kuriose vakcinose nuo gripo.
Nepaisant mokslinių įrodymų nebuvimo, nerimas dėl timerosalio paskatino „Green Our Vaccines“ atsiradimą. Tai yra judėjimas, už „toksinų“ iš vakcinų pašalinimą, baiminantis, kad jie sukelia autizmą. Prie to prisidėjo ir organizacijos „Talk about Curing Autism“ (TACA) bei JAV žinoma aktorė Jenny McCarthy ir jos atstovaujama „Generation Rescue“ grupė.
Nepaisant labai skirtingų skiepų atsiradimo istorijų, jų veikimo būdų ir laikotarpių, kuomet jie buvo pradėti diegti, visais laikais emocijos ir gilias šaknis suleidę įsitikinimai – filosofiniai, politiniai ir dvasiniai – faktiškai nuolatos palaiko „antivakserių“ judėjimo dvasią, nuo pat tų laikų, kai Edwardas Jenneris pristatė vakcinaciją.
