2001-ųjų rugsėjo vienuoliktoji. Ši data į žmonijos istoriją įėjo kaip viena šiurpiausių dienų. Niujorko Pasaulio prekybos centro tragedija rodo neatslūgstantį tarptautinio terorizmo pavojų mums visiems.
Nuo seno sakoma, kad Niujorkas - ne Amerika, o pati Šiaurės Amerika neapsiriboja Niujorku, nors jis ir labai didelis. Toks didelis, kad neįmanoma akimoju aprėpti iš aukščiausio taško - "Empire State Building" pastato 86 aukšte esančios perimetrinės apžvalgos aikštelės. Beveik 30 metų ji buvo užleidusi aukščio pirmumą garsiesiems Pasaulio prekybos centro bokštams dvyniams, iškilusiems net per 107 aukštus. Tačiau po 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją įvykusios tragedijos "Empire State Building" susigrąžino nuo 1931 metų turėtą aukščiausio Niujorko statinio vardą. Nuo jo pažingsniavus pietyn per keturiasdešimtį blokų (taip amerikiečiai vadina kvartalus) pasiekiama ta vieta, kur dar taip neseniai rėmė dangų du modernios architektūros šedevrai.
Kur sustoja laikas
Šiandien dangoraižių dvynių vietoje - didelė statybvietė. Greta jos dunkso maža tamsiamūrė Šv. Pauliaus bažnyčia. Tai - seniausias Niujorke nenutrūkstamai beveik pustrečio šimtmečio veikiantis pastatas. 1764-1766 metais statytoje bažnyčioje tuoj po inauguracijos 1789-aisiais meldėsi pirmasis JAV prezidentas George'as Washingtonas. Jis po pamaldų išėjo į tą patį šventorių, iš kurio šiandien matyti aukšta aklina tvora apjuostas plotas. Jame vietoj sugriautų dangoraižių ties vadinamuoju nuliniu tašku ("ground zero") bus dvi kvadratinės įdubos su nuolat žemyn krintančiomis vandens kaskadomis, primenančiomis nesustabdomai tekantį laiką. Šalia iškils aukščiausias pasaulyje dangoraižis, kurio smailė pasieks 541 metrą.
Greta statybų aikštelės įkurtas bokštų tragedijos atminties lankytojų centras. Tai vieta, kurioje negirdėti nei šurmulio, nei šūksnių. Atrodo, kad laikas čia sustoja kartu su nuščiuvusiais žmonėmis. Jų vora lėtai slenka pro vitrinas, kuriose žuvusių gelbėtojų - ugniagesių, policininkų, kareivių - įrankiai, šalmai, susilydę ginklai. Jaudina išlikę sudaužytų lėktuvų keleivių daiktai: moteriški bateliai, mobilusis telefonas, kelionės krepšys. Karštyje išsiklaipęs metalinis apvadas orlaivio lango, prie kurio kažkas, aiškiai suvokdamas savo prievartinę mirtį, sėdėjo tą akimirką, kai lėktuvas rėžėsi į dangoraižį.
Tai, kas įvyko 2001 metų rugsėjo 11-ąją, sveiku protu neaprėpiama. Ne vieną mėnesį išpuoliui rengęsi savižudžiai teroristai užgrobė keturis keleivinius lėktuvus. Dviem taranavo Pasaulio prekybos centrą Niujorke, vieną nukreipė į Pentagono pastatą Vašingtone. Dar vienas, greičiausiai skirtas Baltiesiems rūmams, sudužo Pensilvanijoje pakeliui į JAV sostinę, spėjama, pasipriešinus savo lemtį supratusiems keleiviams. Per makabriškas lėktuvų atakas Niujorke ir Vašingtone žuvo beveik 3 tūkst. žmonių, 343 jų - ugniagesiai, 23 - policijos pareigūnai. Gyvybės neteko piliečiai iš daugiau kaip 80 šalių, tarp jų ir Jelena Melničenko iš Lietuvos. Jos pavardė įrašyta į didžiulį aukų atminimo sąrašą, fotografija - tarp tų, kurie jau niekada negrįš.
Vienas iš laimingųjų
Aukų galėjo būti dar daugiau, jei nebūtų spėję išsigelbėti kai kurie laimingieji. Į svečius pas vieną jų, savo žentą, nuvežė Niujorko senbuviai: finansų ekspertas Vytautas Vebeliūnas ir jo žmona sporto specialistė Vanda. Jų dukra Daiva ištekėjusi už Pauliaus Šilbajorio, kuris dirbo vieno bokšto 91 aukšte. Matydamas tvirtą žilstelėjusį vyrą, virtuoziškai vartantį skrundančius kepsnius, sunkiai gali įsivaizduoti, ką jam teko patirti tą tragiškai lemtingą dieną. Paulius spėjo įbėgti į paskutinį žemyn besileidžiantį liftą, o kai pasiekė žemę, visi liftai jau buvo išjungti. Nespėjusieji tiesiog užkimšo laiptines arba puolė pro langus, beviltiškai mėgindami išsigelbėti.
"Kai pirmas lėktuvas kirto į kaimyninį bokštą, - lėtai pasakoja Paulius, - supratome, jog tai pasikėsinimas. Mat prieš aštuonerius metus vieną bokštą mėginta susprogdinti į jo požeminį garažą įvarius sunkvežimį su sprogmenimis. Tada pastatas atlaikė, dabar - nebe."
Likimas lėmė P.Šilbajoriui nepakliūti į sugriauto bokšto aukų sąrašą, tačiau ši tragedija niekada neišdils iš jo ir milijonų amerikiečių atminties. Jos sumanytojai tokiu smūgiu tikėjosi pažeminti šios šalies išdidumą ar net pasipūtimą. Išėjo atvirkščiai. Gėla suvienijo naciją ir išryškino tauriausius jos bruožus: atjautą, pakantumą, mielaširdingumą. Niujorke tai galima pastebėti kiekviename žingsnyje. Didžiausioje tautų ir rasių maišalynėje nėra atviro priešiškumo kibirkščių, kokių įsižiebdavo prieš keletą dešimtmečių. Požeminiame traukinyje jaunesni užleidžia vietas vyresniesiems, jei gatvėje miesto svečias išsiskleidžia planą ko nors ieškodamas, tuoj pat atsiras ir vietinis praeivis, kuris pasisiūlys paaiškinti.
Tai jau kita - geresnė - Amerika, kuriai vadovauti atėjo ir kitas, labiau šiam metui tinkantis prezidentas.
Apžiūrėję ekspoziciją Pasaulio prekybos centro atminties centre, lankytojai kviečiami pasidalyti mintimis: ar jus pakeitė rugsėjo vienuoliktosios įvykiai; kokių veiksmų galite imtis dėl šio atminimo, kad padėtumėte auklėti kitus? Mes, du keliauninkai iš Lietuvos, parašėme: "Jokio atleidimo už šį nepaprastai žiaurų nusikaltimą žmonijai! Mes didžiuojamės amerikiečių dvasios tvirtybe, apie kurią pasakosime savo tautiečiams!"
Visa didžiulė siena nusagstyta kortelėmis su paguodos ir ryžto žodžiais, o virš jų švyti užrašas: "Žmonių sielvartas virto veiksmais padėti kitiems."
Tie, kurie pirmi puolė į liepsnojančius griuvėsius, tikėdamiesi išgelbėti bent vieną nukentėjusįjį, nusipelno amžinos niujorkiečių, amerikiečių, viso pasaulio pagarbos. Ji reiškiama iš širdies gelmių kylančiu dėkingumu, didžiulėmis raidėmis užrašytu po vargonais Šv. Pauliaus bažnyčioje: "Niujorkiečiai ir visi gelbėtojai, tebūnie aukštai pakilusi jūsų dvasia! Oklahoma jus myli!" Prie šventyklos šoninės sienos prigludusi languotu apklotu padengta lova, lygiai tokia, kokiose čia ant akmeninių grindų ilsėdavosi pervargę gelbėtojai.
Prieš šimtą trejus metus carizmo persekiojamas dar jaunas rusų rašytojas Aleksejus Peškovas, literatūros istorijoje išlikęs Maksimo Gorkio pseudonimu, emigrantų garlaiviu pasiekė Amerikos krantus. Netrukus jis parašys: "Prie garlaivio bortų susirinko emigrantai ir į viską aplinkui tylėdami žvelgė smalsiomis akimis su viltimi ir nerimu, baime ir džiaugsmu. "Kas tai?" - tyliai paklausė jauna lenkaitė, rodydama į Laisvės statulą. Kažkas atsakė: "Amerikos Dievas."
Šiaip jau anuomet Niujorkas paliko M.Gorkiui slegiantį įspūdį kaip "geltonojo velnio miestas". Gal tik talentingiems kūrėjams duota ateities nuojauta išpranašauti žlugdantį aukso poveikį, nors iki Didžiosios depresijos bei dabartinės neriboto godulio sukeltos finansų krizės buvo dar labai toli. Tačiau virš visų epochų, konjunktūrų ir aukso blizgesio visada aukščiau buvo Žmoniškumas, kuris tvirčiausiai sujungia sielas dramatiškų išmėginimų akivaizdoje. Ir vienas įspūdingiausių jo simbolių yra Laisvės statula, aukštai iškėlusi vienybės fakelą.
Povilas Sigitas KRIVICKAS
