Šiaurės Korėja šiuo metu yra viena kontraversiškiausių valstybių pasaulyje. Čia įsitvirtinęs totalitarinis režimas labiausiai primena stalinistinį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Be to, prieš keletą metų Š. Korėja pasigamino ir išbandė branduolinį užtaisą. Taip pat paaiškėjo, kad Pchenjanas ne tik pats siekė branduolinio statuso, bet ir padėjo kitoms radikalioms valstybėms plėtoti branduolines programas. Tačiau nepaisant milžiniškas lėšas kainavusių branduolinių ambicijų ir galimybės tapti branduoline valstybe, Š. Korėjos gyventojai skursta o šaliai gresia didžiulė humanitarinė krizė.
Nuo pat 1948 m., kai Korėjos pusiasalis buvo padalintas, Šiaurės ir Pietų Korėjų raida vyko skirtingai. Komunistai užvaldė šiaurę, o pietinėje dalyje nugalėjo amerikiečių remiama vyriausybė. Nors 1953 m. Korėjos kare buvo sudarytos paliaubos, santykiai tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos, JAV, Japonijos vyriausybių išliko įtempti.
Šiaurės Korėjos ir Vakarų santykiai ypač suprastėjo, Pchenjanui paskelbus apie branduolinės programos įgyvendinimą. 2006 m. Šiaurės Korėjos išbandytas branduolinis užtaisas tik patvirtino, kad ši totalitarinė valstybė prisijungia prie branduolinį ginklą turinčių šalių.
Žinoma, Vakarai iškart pradėjo intensyviai siekti Pchenjano branduolinės programos sustabdymo. Didelį susirūpinimą išreiškė P. Korėja, Japonija, JTO. Netgi nuolat Pchenjano politiką kritikavusi JAV buvo priversta tartis ir daryti nuolaidas Š. Korėjos režimui. Mainais į branduolinės programos sustabdymą Vakarai suteikė Pchenjanui nemažą ekonominę paramą, taip pat leido disponuoti lėšomis užsienyje.
Be abejo, gali kilti klausimas, kodėl Š. Korėja kūrė branduolinę programą, o po to ją sustabdė spaudžiant Vakarams (ir nemažai daliai kitų pasaulio regionų valstybių). Atsakymas ko gero yra tik vienas – Pchenjanas siekė branduolinės valstybės statuso. Tuo labiau, kad šis statusas visiškai pakeitė požiūrį į Š. Korėją.
Jei iki tol Vakarai, P. Korėja ar Japonija galėjo ignoruoti ją, tai sukūrusi branduolinį ginklą ši šalis jau tapo potencialia grėsme, su kuria tarptautinėje arenoje reikia skaitytis. Taip pat branduolinės valstybės (supervalstybės) statusas ypač pravertė ir derybose su JAV, kurios nuo pat B. Clintono kadencijos pabaigos ignoravo Š. Korėją.
Be to, Š. Korėja neapsiribojo branduolinės programos kūrimu savo šalies teritorijoje. Nors Š. Korėjos ir Irano santykiai praktiškai neturi istorinių tradicijų, šių valstybių suartėjimą taip pat paskatino plėtojamos branduolinės ambicijos, tarptautinės bendruomenės ir ypač Vakarų kritika bei sankcijos, kurios Š. Korėją ir Iraną pavertė jei ne gan gerais draugais, tai bent partneriais.
Tai, kad 2007 m. pradžioje Šiaurės Korėja teikia Iranui pagalbą plėtojant branduolinę programą ir padeda ruoštis požeminiams branduoliniams bandymams, panašiems į tuos, kuriuos Pchenjanas vykdė pats, pranešė „EUbusiness“.
Taip pat „The Daily Telegraph“ akcentavo, jog Šiaurės Korėja sutiko pasidalinti savo branduolinių bandymų rezultatais – pakvietė Irano mokslininkų komandą ištirti požeminių bandymų rezultatus. Taigi iš šių tarptautinės žiniasklaidos pranešimų galima daryti prielaidą, kad iraniečiai artimai bendradarbiavo su Šiaurės Korėja ir analizavo Šiaurės Korėjos branduolinės bombos bandymų rezultatus. Tuo labiau, kad Š. Korėjos branduolinis šantažas pasiteisino – JAV buvo priversta tartis ir daryti nuolaidas Pchenjanui. Tad Kim Čen Iras Iranui parodė, jog verta su JAV kalbėti iš jėgos pozicijų.
JAV žvalgybos pareigūnai prieš porą savaičių viešai pranešė, kad Šiaurės Korėja padėjo Sirijai pastatyti atominę elektrinę. Pasak JAV administracijos šaltinio, nėra visiškai aišku, ar Šiaurės Korėja teikė ar tik planavo teikti branduolinio kuro komponentus Sirijai. Šį objektą praėjusių metų rugsėjį subombardavo Izraelio lėktuvai. Tada Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis atsisakė pakomentuoti, koks iš tiesų buvo puolimo taikinys.
Taigi Š. Korėja siekė išplėsi ir antivakarietišką sąjungininkų ratą, kuris tik sustiprino šios valstybės pozicijas santykiuose su Vakarais bei senais priešininkais Azijoje (P. Korėja ir Japonija).
Vis dėl Š. Korėja – tai „milžinas molinėmis kojomis“. Nepaisant Pchenjano pasiekto branduolinio statuso ir naujų pozicijų tarptautiniuose santykiuose, šios šalies vidaus gyvenimo tendencijos vis labiau kelia nerimą. Šiaurės Korėjai gresia didžiulė humanitarinė krizė dėl itin prasto derliaus ir smarkiai pakilusių ryžių kainų, o šalies maisto atsargos visai sunyko, paskelbė Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programa.
Pasaulio maisto programos atstovai teigia, kad beveik ketvirtadalis Šiaurės Korėjos gyventojų kenčia badą. Taigi tarptautinėje rinkoje kylančios grūdų kainos tik dar labiau gilina krizę šalyje. Panaši krizė šioje valstybėje buvo kilusi ir anksčiau.
Budistinės pagalbos grupės „Geri draugai“, tiekiančios maistą ir kitokią paramą į Šiaurės Korėją, teigimu, krizė labiausiai jaučiama kaimo vietovėse, ypač pietinėje Hvanhės provincijoje – čia žmonės maisto davinių negauna jau nuo lapkričio mėnesio. Dėl maisto nepritekliaus kenčia ir sostinės vidutinės bei žemesnės klasės gyventojai, kuriems nuo vasario mėnesio daviniai sumažinti 60 proc., o balandį jie jų dar net negavo.
Kylanti humanitarinė krizė atspindi ir valdžios požiūrį į savo šalies visuomenę. Š. Korėjos vyriausybė nuolat stiprina kariuomenę, negaili lėšų karinėms programoms. Analitikai akcentuoja, kad Šiaurės Korėjos ginkluotosios pajėgos yra pakankamai gerai ginkluotos, didelis dėmesys skiriamas naujų ginklų kūrimui. Šalies nomenklatūra disponuoja valstybinėmis lėšomis, o aukščiausia vadovybė gyvena itin didelėje prabangoje, tuo tarpu kai absoliuti dauguma gyventojų skursta.
Sudėtinga suvokti, kaip Pchenjanas vietoj paramos savo šalies gyventojams skyrė milžiniškas lėšas branduolinėms ambicijoms plėtoti. Paaiškinimas galėtų būti tik vienas – totalitarizmas tuo ir skiriasi nuo demokratijos, kad totalitarinėje sistemoje valstybės interesai iškeliami aukščiau piliečių interesų.
Nors tarptautinės organizacijos galbūt ir šįkart padės Šiaurės Korėjai išvengti bado, šios šalies ateities tendencijos atrodo labai miglotos. Tad kol Š. Korėjos vadovybė nesiims demokratinių reformų, šalies gyventojai neturės geresnio gyvenimo vilčių.
Gediminas Dubonikas
