- viso lemtingą dieną ežeru plaukė 51 žmogus (47 vaikai ir 4 grupės vadovai).
- žuvo 13 vaikų, dar vienas yra laikomas dingusiu be žinios.
- daugelis vaikų mirė dėl patirtų sužalojimu ir šalčio.
- Sjamo ežeras yra vienas didžiausių Karelijos regione. Jo bendras plotas yra 244 kv. kilometrai. Maksimalus gylis - 24,5 metro.
- vaikams išduotos gelbėjimosi liemenės buvo pasibaigusio galiojimo.
14 vaikų gyvybių nusinešusi tragedija Karelijoje, anot pirminių duomenų, įvyko birželio 18-ąją. Grupė, kurią sudarė 47 Maskvos moksleiviai, poilsiavo vaikų stovykloje „Park-hotel Sjamozero“. Kartu su keturiais suaugusiais išvyko valtimis bei plaustais plaukti ežeru, nors sinoptikai perspėjo apie stiprų vėją ir audrą. Valtys, patekusios į stiprią liūtį, apvirto, vaikai atsidūrė vandenyje.
Pagalbą iškvietė viena iš plaukusių mergaičių vadu Julija, kuriai pavyko nuplaukti iki kranto ir prisibelsti iki artimiausių namų durų. Poilsiavietėje atostogavo vaikai iš neturtingų šeimų ir našlaičiai.
Šiuo metu jau sulaikyti penki asmenys: stovyklos direktorė ir jos pavaduotojas, bei trys instruktoriai. Vykdomos kratos Darbo ir socialinės apsaugos departamente Maskvoje ir „Rospotrebnadzor“ padalinyje Karelijoje.
Pagalbą iškvietė viena iš išsigelbėjusių
Pagalbą skęstantiems vaikams iškvietė dvylikametė vardu Julija. Mergaitė vėliau pasakojo, kad kažkurią kelionės akimirką jų grupę išblaškė audra. Ją pačią ežero bangos išmetė į krantą, kur ji išgulėjo be sąmonės iki pat birželio 19-osios ryto. Vėliau, atsigavusi, ji nuėjo palei krantą į Kudamos kaimo pusę.
Pakeliui Julija aptiko kruviną berniuką, kuris nebegalėjo pats judėti. Mergaitė įsiminė jo buvimo vietą ir toliau tęsė savo kelionę į kaimą, kur vietos gyventojai suteikė jai pagalbą ir iškvietė gelbėtojus.
Tiesa, vėliau pasirodė kitos išsigelbėjusios mergaitės pateikta informacija, kad nelaimė įvyko ne birželio 18-ąją, o naktį į 19-ąją. Anot jos, plaukti per ežerą naktį vaikus privertė vienas iš grupės vadovų, stovyklos direktoriaus pavaduotojas Viktoras Vinogradovas. Naktį prikėlęs vaikus jis liepė jiems išplaukti 1 nakties nenorėdamas, kad ryte juos užkluptų audra.
„Anksti rytą mus pažadino, liepė pusryčiauti ir greitai rinktis daiktus žygiui. Pliaže mums išdavė gelbėjimosi liemenes ir irklus. Mes susikrovėme irklus ir išvykome į kelionę, – pasakojo mergaitė. – Mes nuplaukėme iki tolimosios salos, o kai jau ruošėmės gulti, atvažiavo Viktoras ir pasakė, kad reikia ruoštis ir keliauti į kitą salelę“.
Būtent tuo metu, kai vaikai bandė nuplaukti iš vienos salos į kitą, juos ir užklupo audra su lietumi. Kanojos apvirto ir vaikai atsidūrė vandenyje.
Liemenės – tik ant šešių žuvusiųjų kūnų
Nors nėra oficialių duomenų ar liudijimų pasakojimų, kad ne visiems vaikams buvo išduotos liemenės, su jomis iš 13 žuvusiųjų rasti tik 6 vaikai. Dar vienas vaikas laikomas dingusiu be žinios, tačiau gelbėtojai aptiko jo liemenę.
Žiniasklaida jau išsiaiškino, kad Sjamo ežero stovykloje vaikams išduotos liemenės yra pasibaigusio galiojimo.
Tyrėjų nuomone, tai gali liudyti, kad bangos nuo vaikų spec. priemones tiesiog nubloškė.
Informaciją apie naktį į birželio 19-ąją išplaukusius vaikus gali paneigti paviešinta teismo medicinos ekspertų pateikta pirminė informacija, kad pirmųjų aukų mirties laikas – apie 17:30 birželio 18-ąją, o vėliausiai – jau birželio 19-ąją apie 14:00. Tikėtina, kad vaikai susipainiojo pasakodami apie kai kurias įvykio detales.
Anot pirminių duomenų, tik du vaikai nuskendo, likę – patyrė stiprius sužeidimus arba mirtinai sušalo.
Išsigelbėjęs grupės vadovas: bandžiau juos gelbėti, bet bangos buvo per didelės
Apklausos policijoje metu vienas iš kartu su vaikais plaukusių grupės vadovų pasakojo, kad bandė gelbėti vandenyje atsidūrusius vaikus, tačiau didelės bangos jam sutrukdė.
Anot atstovų teisėsaugoje duomenų, viena iš kanojų neturėjo specialių kamščių iš abiejų pusių, kurie neleistų valčiai paskęsti, audros metu ji apvirto ir paniro į dugną. Maža to, stovyklos vadovas pasakojo, kad išsigandę apvirtusios kanojos vaikai apvertė ir šalia plaukusią valtį, kurią taip pat apvertė.
Jis taip pat pareiškė, kad iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti vaikus, kuriuos bangos išblaškė į skirtingas puses. Anot jo, jis plaukė prie paauglių, čiupdavo už gelbėjimosi liemenių ir tempė link pagrindinės vaikų grupės, kuriems liepė laikyti greta. Jis pažymi, kad tokiu būdu sugebėjo kelis vaikus išgelbėti.
Kol kas nėra aišku, ar šiuos teiginius patvirtins vaikai, kurių parodymai gerokai skiriasi. Tačiau į žiniasklaidą pakliuvę išsigelbėjusių vaikų ir jų tėvų liudijimai teigia, kad grupės vadovai darė viską, kad išgelbėtų vaikus. Grupės vadovai iš pradžių sulaukė priekaištų dėl to, kad „žuvo tik vaikai, o visi kartu plaukę suaugusieji – išsigelbėjo“. Net oficialūs valdžios asmenys pasmerkė stovyklos darbuotojų darbą.
Išsigelbėjusi mergaitė: laukėme kitų, tik vėliau sužinojome, kad jie mirė
Kitos išsigelbėjusios mergaitės, taip pat Julijos, pasakojimas prasideda nuo to, kad stovyklos direktorės pavaduotojas lemtingą dieną ištarė „Reikia!“, taip nutraukdamas bet kokius svarstymus dėl blogo oro plaukimui. Tuomet keli vaikai pasakė, kad serga, vienas iš instruktorių išvyko „į miestą švęsti gimtadienio“, o likę sulipo į kanojas, plaustus, ir išplaukė.
Netrukus paaiškėjo, kad „žygis“ tapo nevaldomas, kanojos vertėsi po 2-3 kartus, vaikai iš jų byrėjo, plaustas, kuriuo plaukė Julija, atsitrenkė į akmenis šalia mažos salelės, ir vaikai nusprendė ten apsistoti: bent jau kokia žemė po kojomis.
„Ten buvo tik akmenys, eglės ir vorai. Tačiau mes nusprendėme palaukti. Gal dar kas išsigelbės. Kiti vaikai su savimi turėjo palapines, o mes produktus, tačiau juos taupėme, nes laukėme likusiųjų. Kai su mumis susisiekė ir pasakė, kad plaukia mūsų gelbėti, mes atsakėme: ieškokite kitų, pas mus viskas normaliai. Miegojome ant akmenų ir eglės šakų ir visą laiką laukėme kitų. Vėliau sužinojome, kad žuvo…“ – pasakojo mergaitė.
Julija pasakojo, kad viena mergaitė neišplaukė, nes susitrenkė koją į akmenis. Viena iš vadovių laikė vandenyje dvi kitas mergaites, tačiau neteko jėgų ir viena jų pasakė, kad nuplauks pati, ir paskendo...
Gelbėjimo tarnybai prisiskambino – ši liepė nejuokauti
Vienas iš Maskvos moksleivių, žuvusių Sjamo ežere, tragedijos metu sugebėjo prisiskambinti gelbėjimo tarnybai, tačiau juo ten nepatikėjo. Apie tai „Facebook“ paskelbė viena Maskvos mokytoja, kuri su vienos iš savo mokinių motina važiavo pasitikti vaikų, grįžusių iš kelionės, rašoma znak.com.
„Aš priėjau prie stalo pensione (ten vaikus atvežė iš oro uosto), tačiau mergaitė su močiute išvyko pasiimti daiktų, o berniukas klausėsi manęs, aiškinančios, kam man reikalingas jų telefonas, ir tyliai gėrė sultis iš stiklinės. Atlošęs galvą jis netikėtai prabilo: „Sakykite, o kaip taip galėjo nutikti: su mumis buvo berniukas, Ženia, pats mažiausias… Tuomet mes pradėjome skęsti… Ženia kažkaip prisiskambino MČS (Rusijos gelbėjimo tarnyba, tikėtina, tai buvo pagalbos numeris 112), suriko, kad mes skęstame, ir pradėjo prašyti pagalbos. Jam pasakė, kad neišdykautų, padėjo ragelį… Jis nuskendo“, – perpasakojo pedagogė.
„32 metus dirbu mokykloje, tačiau pirmą sykį nuo vaikiško klausimo man norėjosi smigti skradžiai žemės. Man buvo gėda už mūsų pasaulį, už mūsų šalį, už mūsų miestą. Tai buvo klausimas, tačiau jame buvo atsakymas su dideliu šauktuku!“, – pridūrė mokytoja.
Rusijos žiniasklaidoje taip pat pasirodė informacija, kad MČS gelbėjimo operaciją Karelijoje pradėjo praėjus net 18 valandų po tragedijos.
Žuvusiojo vaiko tėvas: mano sūnus neturėjo galimybių išsigelbėti
Vieno iš žuvusiųjų tėvas Igoris Zaslonovas, nesulaikydamas ašarų, pasakojo, kad jo sūnui tragedijos metu buvo vos 11 metų, ir išsigelbėti audros metu jis neturėjo fizinių galimybių.
„Mano vaikas net fiziškai turėjo mažiau galimybių, negu likę vaikai, juk jam net nebuvo 12-os. Jis nebuvo pasiruošęs tokiems sudėtingiems išbandymams – pasakojo tėvas. – Aš nuo pat pradžių buvau prieš, kad žmona siųstų Sevą į šią stovyklą, tačiau ji manęs nepaklausė ir padarė savaip, draugė man bendrauti su sūnumi“.
