Prancūzijos Didžiosios Revoliucijos sąmyšio metu išpopuliarėjo ironiškas posakis: „Graži buvo respublika monarchijos laikais“. Šia revoliucija buvo siekiama trijų tikslų – laisvės, lygybės ir brolybės. Priešingai nei tikėtasi, Prancūzija ir dalis kitų Europos šalių sulaukė teroro, dešimtmečius trukusių karų ir galų gale Napoleono tironijos. Šiaurės Afrikoje ir viduriniuose rytuose šiuo metu situacija panaši – šalys patiria masines revoliucijas ir perversmus.
Pirmą kartą istorijoje buvo pasipriešinta Arabijos autoritariniam režimui bei reikalauta laisvės ir demokratijos. Nors seniau ir kildavo masinių pučų, jie niekada neperaugdavo į tokias revoliucijas.
1990–aisiais demokratijos banga nuaidėjo Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje, pietryčių Azijoje ir dalyje Afrikos, bet tada ji nepasiekė Viduriniųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Tačiau šiandien čia vyksta perversmas, ir ryškiausias jo pradininkas, atstovaujantis tautai, „žmonių jėgos“ simbolis – Cairo's Tahrir Square.
Revoliucijos metu nuversti du autoritariniai vadovai Tunise ir Egipte, tačiau tai palyginti tebuvo „mankšta“ prieš ruošiantis kovai su Libijos, Jemeno ir Sirijos diktatoriais. Vis dėlto negailestingi vadovai pasirodė esantys pasiruošę numalšinti sukilusią daugumą.
Kaip visada, nuversti autokratiją yra lengviausia, tačiau to negalima pasakyti apie demokratijos konstravimą. Sunykus komunizmui Europoje, rodėsi, kad įsigaliojo kita sistema, tačiau ji turėjo tą pačią komunistinę santvarką: galiojo vienpartinė sistema, ekonomika, išsimokslinimas ir žiniasklaida buvo valstybės rankose. Šiandien Europos šalys skiriasi viena nuo kitos savo sistemomis, pavyzdžiui Lenkija, Čekija ir Vengrija sėkmingai perėjo prie demokratijos, Rusija sugrįžo prie neo–autoritarinės sistemos, centrinėje Azijoje išvystytas sultono valdymas.
Tokių skirtumų priežastys yra paprastos: perėjimas prie demokratijos reikalauja ne tik teisėtų rinkimų, bet ir tam tikrų išankstinių sąlygų – energingos visuomenės, tradicijų puoselėjimo, riboto religijos vaidmens ir daugiapartinės sistemos įvedimo. Jei tokios sąlygos egzistuoja – perėjimas prie demokratiškos šalies greičiausiai bus sėkmingas.
Egiptas yra didžiausia Arabijos valstybė, todėl manoma, kad čia įvykiai klostysis kur kas greičiau nei kitose Arabijos šalyse. Be to, Egipte jau vyksta pirmalaikiai rinkimai, organizuojamos politinės partijos. Šiuo metu, tik kariuomenė (šalį valdžiusi nuo 1952 metų) ir Musulmonų Brolija yra rimti demokratijos priešai. Mažai tikėtina, kad kariuomenė, kuri valdė šalį, jos ekonomiką bei politiką dešimtmečiais, perleis viską į kitas rankas.
Tačiau, didžiausias demokratijos ir liberalizmo priešas ne pats Islamas, bet Katalikų Bažnyčia. Vis dėlto krikščionių demokratų partija šiandien yra demokratijos ramstis. Islamo šalys, gali keistis taip pat kaip keitėsi krikščioniška bažnyčia, puikiausias pavyzdys yra Turkija ar Indonezija, kurios jau siekia būti demokratiškomis. Bet Musulmonų Brolija yra stipriausia organizacija, kuri labiausiai priešinasi pokyčiams ir kaip įmanydama trukdo šalims tapti demokratiškoms.
Kalbant apie Izraelį, nors jo vadovai jau pritaria demokratiniams pokyčiams ir laiko tai taikios ir vieningos valstybės garantu, vis dar išlieka skeptiška nuomonė, ar šie pokyčiai yra būtini ir neišvengiami.
Kelias į demokratiją visada buvo „duobėtas“ – pažvelkime į praeitį, į perversmus Europoje, į vergovės panaikinimą Amerikoje – nebuvo lengva. Reikia tikėtis, kad Arabijos vidurio rytai, nesvarbu kokiu būdu, taip pat nueis šį kelią ir prisijungs prie demokratiško pasaulio.
Shlomo Avineri – Izraelio užsienio reikalų ministerijos generalinis direktorius, Jeruzalės universiteto politikos mokslų profesorius.
