Praeityje, pats faktas, kad nusikaltėliui pavyko išlikti gyvam po mirties bausmės įvykdymo, jau buvo laikoma faktiškai Dievo apraiška, tai yra – nekaltumo įrodymu, atsiųstu iš aukščiau. Čia bus pateikti šešios realios žmonių istorijos, kurie išliko gyvi, nepaisant prieš juos panaudotų priemonių, tegul ir nelabai ilgai.
1. Vienas Australijos laikraštis 1872-aisiais paviešino žinutę, kad žudikas, pravarde „Vyrukas Francis“ sugebėjo išgyventi savo paties mirties bausmę košmariškos jos vykdytojų nekompetencijos dėka.
Iš pradžių pats jos vykdymas buvo nukeltas porai valandų, nes šerifas nusprendė, kad suplanuotas laikas yra nepatogus. Belaukiant prasidėjo lietus ir permirkusią virvę, kuri buvo paruošta egzekucijai, nunešė džiovinti virš laužo.
Dėl to virvė nebeslydo. Prieš permetant ją per nuteistojo kaklą, budelis turėjo iš visų jėgų įsispirti į kilpą koja, kad išjudintų mirtinai įstrigusį mazgą. Tuomet nuosprendžio vykdytojas pabandė užfiksuoti ją ant Franciso kaklo, tačiau, nepaisant jo pastangų, tai pavyko padaryti tik pusėtinai, ne pagal numatytas taisykles.
Galų gale, iš po bėdžiaus nuteistojo kojų buvo išspirtas ramstis, tačiau po trijų minučių nesėkmingų bandymų uždusti jis pradėjo muistytis, prašydamas padaryti galą jo kančioms ir galų gale jį pribaigti. Kadangi jo rankos buvo lygiai taip pat „sandariai“ surištos, kaip ir kaklas, tai jam pavyko prisitraukti už virvės ir apšaukti nuosprendžio vykdytojus dėl jų aplaidumo. Galų gale vienas iš pareigūnų perpjovė virvę ir nusikankinusi teisingumo auka rėžėsi į žemę.
Teisėsaugininkai, po šitokio fiasko nusprendė neberizikuoti ir antrą sykį tos pačios klaidos nedaryti, o Fancisui sušvelnino nuosprendį, pakeitus jį į laisvės atėmimo bausmę, o tuometinė Fidžio vadovybė tapo pajuokų objektu visame pasaulyje.
2. Anna Green
1650 metais dvidešimt dvejų A. Green buvo tarnaite sero Thomaso Reedo namuose. Ji tapo nėščia nuo jo anūko, tačiau pati nežinojo, kad savyje nešioja vaiką. Po 18 savaičių, kuomet Anna užsiėmė salyklo malimu, jai netikėtai pasidarė bloga. Tualete ją ištiko persileidimas. Mergina pasibaisėjusi paslėpė lavoną.
Tuo metu egzistavo įstatymas, kad bet kuri neištekėjusi moteris, nuslėpusi nėštumą ar naujagimį, yra laikoma vaikžude. Nepaisant to, kad akušerės vaisių pripažino gimus negyvu, A. Green buvo nuteista mirties bausme pakariant Oksfordo pilies kieme.
Paskutinių savo žodžių metu ji paprašė pasmerkti „pasileidėlių šeimą, kurioje ji gyveno“. Ji paprašė savo draugų pakyboti ant jos kūno, kad pagreitintų galą, ir šie neatsisakė.
Po mirties bausmės įvykdymo tariamai mirusį kūną nukabino ir pristatė būsimiems anatomams studentams ištirti. Tačiau kuomet karstas buvo atidengtas, medikai aptiko, kad jos krūtinės ląsta vos matomai kilnojasi. Jie iškart pamiršo apie savo pradinį tikslą ir pradėjo reanimuoti merginą kraujo nuleidimo, kvėpavimo refleksų stimuliavimo ir šiltų kompresų metodais.
Visuomenė šioje istorijoje įžvelgė ženklą iš aukščiau, o A. Green buvo suteikta malonė. Pasiėmusi su savimi karstą, kaip suvenyrą, ji apsigyveno kitame miestelyje, ištekėjo ir susilaukė vaiko.
3. Pusiau pakarta Maggy
Margaret Dickson tapo nėščia belaukdama savo vyro jūreivio grįžimo, o tai buvo nelabai džiaugsminga situacija moteriai 1724-aisiais. Ji, aišku, bandė nuslėpti nėštumą (slėpimas buvo baudžiamas įstatymais), tačiau jai tai nepavyko ir ją nuteisė mirties bausmei pakariant.
Po egzekucijos jos šeimai pavyko pasiimti kūną, vietoje patekimo pas medikus anatomus. Belydinti Maggie į paskutinę kelionę kapinėse susirinkusieji išgirdo stuksenimą iš uždaryto karsto. „Prisikėlusi“ Maggie buvo palaikyta... kas gi daugiau, jeigu ne Dievo valia. Taip ji tapo įžymybe ir įgijo „pusiau pakartosios Maggie“ pravardę. Ji mirė sulaukusi 40 metų, o jos vardu pavadinta užeiga netoli jos pakarimo vietos stovi iki šiol.
4. Inetta de Balsham
Dėl vagių slapstymo ji buvo nuteista mirti 1264-ųjų rugpjūtį. Šaltinių duomenimis, ją pakorė rugpjūčio 16-osios 9 valandą ryto ir paliko kyboti iki kitos dienos ryto. Kuomet virvę nupjovė (kituose šaltiniuose nurodyta, kad tai buvo atlikta net po 3 dienų), pasirodė, kad ji dar gyva. Jos gerklė deformavosi tokiu būdu, kad virvės mazgas negalėjo galutinai užspausti kvėpavimo takų.
Stebuklingas Inettos išgelbėjimas patraukė ir tuomečio karaliaus Henry III dėmesį, kuris jai suteikė malonę. Iš kurio amžininkų archyvarų paliktų dokumentų ir galėjome sužinoti apie šį nekasdienį atvejį.
5. Romellis Broomas
Mirtina injekcija buvo sukurta siekiant mirtininkams suteikti „humanišką, greitą, neskausmingą ir garantuotą priemonę numirti“. Tačiau Romellis Broomas įrodė, kad ne viskas yra taip paprasta.
2009-aisiais R. Broomas buvo nuteistas dėl aukos pagrobimo, išprievartavimo bei nužudymo, ir tapo pirmuoju istorijoje nusikaltėliu, išgyvenusiu po mirtinos injekcijos.
Vykdytojai net dvi valandas bandė surasti tinkamą veną lašelinei. Subadę visą R. Broomo kūną, tačiau taip ir neaptikę „tinkamos venos“, jie suprato, kad negalės garantuoti mirtino nuodo poveikio ir teisingumo įgyvendinimo. Galų gale, jį išsiuntė atgal į kamerą, atidėję mirties nuosprendį dar savaitei.
Per tą laiką R. Broomo advokatai pradėjo atakuoti teismus skundais, kad jų ginamasis patyrė žiaurų ir didelį skausmą jam sukėlusį elgesį nepavykusio mirties nuosprendžio metu. Jiems pavyko inicijuoti plataus masto judėjimą, nukreiptą į valstijoje numatytą mirtinos injekcijos pritaikymo įstatymo pakeitimą, o R. Broomas „yra vienintelis to liudininkas, kurio nebegalima nubausti mirties bausme“.
R. Broomas, advokatų ir savo venų dėka gyvas ir sveikas iki šiol, jis vis dar laukia teismo dėl amnestijos sprendimo. 2016 metais Ohajo valstijos Aukščiausiais Teismas atmetė jo gynėjų apeliaciją ir nurodė atlikti jam antrąją mirties bausmę. Tačiau tuomet gynėjai pareiškė, kad tokiu būdu būtų pažeista jo teisė į „vieną bausmę“, kurią jis jau „yra išgyvenęs“. Teismų maratonas tęsiasi toliau, R. Broomas vis dar laukia sprendimo, dabar jau iš JAV Aukščiausiojo Teismo.
6. Vieną 1752-ųjų vakarą Ewenas MacDonaldas susiginčijo su Robertu Parkeriu ir perpjovė šiam nelaimėliui gerklę, dėl ko pastarasis, aišku, numirė. E. MacDonaldo kaltė teisme buvo greitai įrodyta ir jis buvo nuteistas myriop. Mirti jis turėjo standartinėje tų laikų vietoje – ant miesto sienos anglų Niukastle.
Vyro „lavonas“ nukeliavo ten pat, kuri ir visų likusių iškankintų nusikaltėlių lavonai – į vietos gydymo įstaigos anatominį teatrą. Tais laikais medikai įnirtingai „medžiojo“ tokius lavonus, nes šie vieninteliai galėjo būti praktine „medžiaga“, iš kurios buvo galima nors ką nors išmokti apie žmogaus anatomiją.
Tikėtina, būtent todėl E. MacDonaldui nebuvo lemta išgyventi: kuomet į patalpą užėjęs chirurgas pamatė apdujusį nuteistąjį, sėdintį ant operacinio stalo, jis, labai ilgai nesvarstęs, čiupo chirurgo plaktuką ir užbaigė tą darbą, kurį buv pradėjęs budelis. Teigiama, kad pats gydytojas vėliau sulaukė „karmos bausmės“, kai jį parbloškė ir ant grindinio sumalė galvą žirgas.
