Serbijoje įvykę priešlaikiniai parlamento rinkimai sukūrė daug problemų. 103 mandatus 250-ies vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“ viena negalės sudaryti parlamentinės daugumos, kuriai reikia mažiausiai 226 mandatų, nes ji paprasčiausiai dar neturi sąjungininkų. Nesutarimų priežastis gana paprasta: ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos ir į Skupščiną patekusios partijos nepritaria B. Tadičiaus europinės integracijos prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Todėl suformuoti vyriausybę bus be galo sunku. Manoma, kad krizė po rinkimų gali užsitęsti tris mėnesius.
Analitikai teigia, kad B. Tadičiaus demokratams dabar reikės formuoti koaliciją su mažiausiai viena partija – Slobodano Miloševičiaus įkurtais socialistais arba liberalais demokratais, kurių lyderis Čedomiras Jovanovičius 2001-aisiais derėjosi dėl buvusio Jugoslavijos prezidento S. Miloševičiaus arešto.
Rinkimai įvyko praėjus trims mėnesiams po to, kai Kosovas, kuriame gyventojų daugumą sudaro albanai, paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Dėl to kilo ginčai santykių su ES klausimu ir žlugo metus dirbusi nacionalistų premjero V. Koštunicos vyriausybė. Buvo manoma, kad Kosovo klausimas sustiprino nacionalistus, kurie nori glaudesnių ryšių su Rusija, Kinija, arabų ir Afrikos valstybėmis, o ne su šalimis, pirmiausia su ES ir JAV, padėjusiomis atsiskirti kraštui, kurį dauguma serbų laiko savo istorijos, kultūros ir ortodoksinės krikščionybės lopšiu. Maždaug 40 valstybių, kurių priekyje žengė Jungtinės Valstijos, Australija, Kanada, Japonija ir dauguma ES šalių, pripažino Kosovą, pakurstydamos Serbijoje antivakarietiškas nuotaikas, protestus ir smurtą. Dėl šių nesutarimų kovo mėnesį buvo paleistas parlamentas ir atsistatydino V. Koštunicos vyriausybė.
Serbų nacionalistai manė, kad priešlaikiniai rinkimai pakryps jų naudai, nes nuo pat Kosovo atsiskyrimo buvo kaip reikiant įžiebtas patriotinis laužas, kurį kurstyti padėjo ir Rusija. Bet prezidentas B. Tadičius sumaniai pasirinko šiuo metu svarbiausią Serbijos prioritetą – išėjimo iš izoliacijos ir jungimosi į Europos Sąjungą kryptį. Įvykusiame referendume net 70 proc. serbų pasisakė už stojimą į ES. Tuo manipuliuodamas europinės integracijos šalininkas ir iškovojo įtikinamą pergalę.
Kaip rašo prancūzų „Liberation“, jo laimėjimą užtikrino ir tai, kad neseniai buvo pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas (SAS). Nors jis dar neįsigaliojo, nes tam iškelta keletas formalių sąlygų, serbai mano, kad taip Briuselis pastatė Belgradui pirmąjį laiptelį išsiveržti į Europą. Politinė sąlyga – Serbija turi bendradarbiauti su Tarptautiniu tribunolu buvusios Jugoslavijos reikalams dėl serbų kariškių, įvykdžiusių nusikaltimus Balkanų karo metu, išdavimo tarptautiniam teismui. Ekonominė sąlyga – su ES garantija per ketverius metus turi būti sukurta 200 tūkstančių darbo vietų, kurios laiduotų didesnį šalies stabilumą.
Belgradui buvo pamėtėta ir daugiau „saldainiukų“. Nuo gegužės 6 dienos į 17 ES Šengeno zonos šalių serbai galės vykti be mokamų vizų, šia lengvata galės naudotis ir jaunimas iki 25-erių metų. Penkios dienos prieš rinkimus su galinga italų kompanija „Fiat“ buvo pasirašytas 700 mln. eurų vertės kontraktas Kraguževače atstatyti ir modernizuoti 1999 m. subombarduotą automobilių gamyklą „Zastava“, kuri užtikrintų tūkstančius darbo vietų ir nemažas investicijas į Serbijos ūkį. Pasirašant sutartį dalyvavo pats prezidentas B. Tadičius ir pagrindiniai jo ministrai.
Pirmuosius prezidento koalicijos europinės integracijos laimėjimus garsus politologas, Balkanų fondo už demokratiją direktorius Ivanas Vejvoda įvertino taip: „Partnerystės su ES susitarimas yra pirmoji santykių tarp Serbijos ir Bendrijos kregždė. Tai ženklas, kad Serbija reikalinga Europai.“
To, atrodo, neneigia net serbų nacionalistų lyderiai. Jie juk negali elgtis taip, kad Belgradas ir toliau liktų izoliacijoje vien dėl savo aklų teritorinio vientisumo reikalavimų... Bet politinė krizė Serbijoje ir įsisiautėjo dėl to, kad premjeras bei prezidentas ir opozicija nesutarė dėl šalies raidos prioritetų. Nacionalistai apkaltino demokratus „miesčioniškomis silpnybėmis“, kai pataikaujama Briuseliui dėl gardesnio kąsnio. Jie mano, kad Serbija neturi jungtis prie Europos Sąjungos, kurios dauguma šalių pripažino Kosovo – Serbijos pietų provincijos – nepriklausomybę. V. Koštunica mano, kad jau Europos misijos (EULEX) pasiuntimas į šį kraštą padėti įtvirtinti nepriklausomybę yra nusikaltimas prieš serbų tautą. „Nė su viena šalimi pasaulyje, – kalbėjo jis per rinkimų kampaniją, – taip nepasielgta kaip su Serbija, iš kurios pareikalauta dalies teritorijos dėl kažkokių gėrybių.“ ES turi pripažinti Serbijos sienų neliečiamumą, o minėtasis SAS yra valstybės interesų išdavystė, sakė opozicija.
Laikraštis „Liberation“ teigia, kad nors tokia nacionalistinė retorika sutelkė nemažai šalininkų, daugelis Serbijoje prisimena 1948 m. Broz Tito Stalinui pasakytus žodžius: „Serbija turi žengti į Europą, tačiau protingai, gindama savo interesus.“ Ar Belgradas turi įsikibęs laikytis savo pozicijos dėl Kosovo – tai dar vienas klausimas, į kurį serbai lyg ir atsakė per šiuos rinkimus: interesai ir teritorinis vientisumas svarbu, bet dar svarbiau – gyventi geriau, laisviau, be izoliacijos. Serbijai metas susitaikyti su tuo procesu, prasidėjusiu nuo Jugoslavijos irimo, kad ji kada nors liks vientisas tautinis darinys be jokių suverenumo reikalaujančių provincijų, nes toks „išgryninimas“ būdingas visai Europai ir pasauliui.
Kaip rašo Belgrado „Pravda“, Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į ES (prieš kelis dešimtmečius jos vilkosi Europos uodegoje), Kroatijos planai integruotis į ES iki 2010 metų, trijų Balkanų šalių stojimas į NATO – tai faktai, kurie, nors ir kelia nerimą Belgradui, kartu ir nurodo tolesnį serbų kelią.
Įdomus klausimas: tad kas gi šiuose rinkimuose pralaimėjo?
B. Tadičiaus koalicija dar negali džiaugtis pergale, kol nesibaigė politinė krizė. Briuselis galbūt ir švenčia, bet ar ne per anksti? Tačiau viena aišku – kad, kaip rašo italų „Corriere della Sera“, pralaimėjo... Rusija, tiksliau – Vladimiras Putinas. Serbų rinkėjai aiškiai parodė Kremliui, kad jie nenori likti vien tik po Maskvos skėčiu, kuris neapsaugo jų nuo nepriteklių ir negarantuoja saugumo bei stabilumo. Kita vertus, rinkėjai jau pavargo nuo nuolat jiems primetamos pareigos – balsuoti. Per aštuonerius metus tarp prezidento ir parlamento rinkimų rinkėjai balsavo jau 15 kartų, o per pastaruosius 12 mėnesių – net keturis. Europos rekordas!
Serbai tegul siekia sporto rekordų – čia jie gabūs, o kasdieniame gyvenime jie trokšta rimties, stabilumo ir užtikrintos rytdienos.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
