Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO), kurią šiuo metu sudaro Rusija, Kinija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas ir Uzbekistanas bei stebėtojo statusą turintys Indija, Iranas, Mongolija ir Pakistanas. ŠBO kūrimosi pradžia - 1996 m. balandžio mėn., kai Kinijos mieste Šanchajuje susitiko tuomečiai Rusijos, Kinijos, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano vadovai. Pagrindiniai šių šalių grupės, vadintos Šanchajaus penketu, tuo metu sprendžiami klausimai buvo kovos su iš Afganistano plintančia terorizmo, religinio ekstremizmo ir separatizmo banga bei valstybių sienų apsaugos stiprinimas. Visa tai penketuko valstybėms kėlė rimtą nerimą.
Po metų Šanchajaus penketo vadovai pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo sumažinti ginkluotąsias pajėgas pasienio zonose. Sėkmingi pirmieji susitikimai padėjo pamatus tolesniam bendradarbiavimui: nuo 1997 m. į Šanchajaus penketą įeinančių valstybių vadovai susitikdavo kasmet kiekvienos šalies sostinėje paeiliui.
Ženklesnių pokyčių Šanchajaus penketas sulaukė 2001 metais, kai prie jo prisijungė Uzbekija. Tuomet jau šešių valstybių vadovų grupė pasirašė steigiamąją Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos deklaraciją, kuria įsipareigojo bendradarbiauti kovojant su „blogio jėgomis“ – terorizmu, separatizmu ir religiniu ekstremizmu. Peržvelgus to meto įvykius suprantame, kodėl daugiašalis bendradarbiavimas kovai su religiniu ekstremizmu, kurį reikėtų vadinti tiesiog radikaliuoju islamu, tuo laiku buvo labiausiai reikalingas Rusijai ir Kinijai. Pirmoji tuo metu susidūrė su įnirtingu kariniu pasipriešinimu Čečėnijoje, o antroji baiminosi neramumų Sindziango provincijoje, kurioje ženklią gyventojų dalį sudarantys musulmonai uigūrai neslėpė siekiantys nacionalinio išsivadavimo.
Po 2001 m. rugsėjo 11 d., radikaliai pakitus geopolitinei pusiausvyrai visame pasaulyje, JAV, paskelbusios karą terorizmui, savo veiksmų lauką išplėtė iki tol jai sunkiai prieinamose teritorijose, įtraukdamos į jį ir kai kurias ŠBO valstybes. Viena iš bendros ŠBO šalių ir JAV kovos su tarptautiniu terorizmu pasekmių buvo NATO karinių bazių atsiradimas Kirgizijoje ir Uzbekijoje. Tačiau Rusija netruko sunerimti dėl JAV įtakos zonos plėtimo jos kaimynystėje, o gana trumpalaikiai, bendradarbiavimu kovojant su terorizmu paremti geri santykiai su JAV pašlijo po „spalvotųjų revoliucijų“ bangos Ukrainoje, Kirgizijoje ir Gruzijoje.
Įtarimai ir kaltinimai, mesti Jungtinėms Valstijoms dėl kišimosi į Rusijos sava laikytą įtakos zoną, netruko įgauti labiau apibrėžtą ir svaresnę formą. 2005 m. liepos 5 d. Astanos valstybių vadovų susitikime paskelbtoje deklaracijoje ŠBO vyriausybės paragino koalicijos Afganistane narius nustatyti naudojimosi Centrinės Azijos karinėmis bazėmis pabaigos terminą. Taip pat nevienareikšmiškai Šiaurės Aljansui buvo pateiktas raginimas trauktis iš Centrinės Azijos.
Antiamerikietiškos ŠBO nuotaikos dar labiau išryškėjo 2006 m. birželio mėnesį Šanchajuje vykusiame valstybių vadovų susitikime. Jame dalyvavęs Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas prakalbo apie galimą Irano narystę ŠBO. Nenuostabu, kad Vakarų šalių politikos apžvalgininkai ėmė baimintis naujo, iš ŠBO karkaso užgimsiančio JAV ir Vakarų demokratijoms priešiškų valstybių karinio bloko. Tačiau ne visos organizacijos narės į partnerystę su Iranu žvelgia palankiai. Trečia pagal įtaką ŠBO valstybė Kazachstanas baiminasi dėl savo įtakos organizacijoje sumažėjimo, o Kinijai Irano narystė reikštų atvirą iššūkį JAV. Galima teigti, kad Irano statuso ŠBO evoliucija taps rimtu vidinio organizacijos stabilumo išmėginimu.
Nors dėl Irano narystės ŠBO nuomonės išsiskyrė, Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas sulaukė sutartinio ŠBO vertinimo. 2008 m. rugpjūčio 28 d. bendrame ŠBO valstybių vadovų pareiškime, paskelbtame po Dušanbėje vykusio susitikimo, buvo išsakytas aktyvus Rusijos vaidmens konflikte su Gruzija palaikymas. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pabrėžė vieningą organizacijos valstybių poziciją, ir, regis, dar kartą ŠBO suvaidino Rusijos interesams palankų aktyvios partnerės vaidmenį. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.
Kaip tokiu atveju vertinti Astanos susitikimo nuotaikas ir ŠBO poziciją dėl Gruzijos? Atrodytų, ŠBO šalys nuolat palaiko Rusijos veiksmus tarptautinės politikos arenoje. Tačiau šis palaikymas jokiu būdu nereiškia vieningos, su Rusija derinamos šių šalių užsienio politikos strategijos. Vieningumo įspūdis, kurį sukelia pozicija dėl Rusijos veiksmų Gruzijoje arba Astanoje priimti sprendimai, gali būti paaiškinamas kaip prieš JAV dominavimo pasaulyje modelį nukreipta reakcija. Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija sutartinai reaguoja į bet kurį JAV mėginimą plėsti savo įtaką organizacijos valstybių kaimynystėje, tačiau tai toli gražu nereiškia alternatyvios, į NATO panašios organizacijos atsiradimo pradžios.
Išskyrus priešišką požiūrį į JAV dėl jų dominavimo pasaulyje, pagrindinės ŠBO narės Rusija ir Kinija bendresnių užsienio politikos gairių stokoja. Be to, šioms valstybėms Centrinė Azija strateginiu ir energetiniu požiūriu tebėra ypač svarbi zona, dėl kurios jos netruktų varžytis, jei ne bendras priešininkas.
Aurimas Dunauskas
