1961 metais per visą Sovietų Sąjungą nusirito pasipriešinimo akcijų banga. Dažniausiai visa tai prasidėdavo kaip buitiniai susirėmimai su milicija ir peraugdavo į politinius neramumus.
Antisovietiniai lapeliai
Kaip pamenate, Krasnodare žmonės sujudo, kai milicija, jų manymu, neteisingai sulaikė savo nedidelę mantą pardavusį kareivį. Netyčia buvo nušautas dešimtokas. Po to minia jau įsiveržė į Komunistų partijos komiteto pastatą ir išvaikė jo darbuotojus.
Kitą dieną kompartijos Krasnodaro skyriaus pirmasis sekretorius Aleksandras Kačanovas pats išėjo į karinės komendantūros balkoną ir pakvietė žmones laikytis tvarkos. Tuoj pat į jį pasipylė akmenys, tad teko skubiai slėptis. Vakarop mitinguotojai vėl išsiskirstė. Išplatinti buvo tik keli lapeliai, jų turinys buvo antisovietinis.
„Kreipimasis į visus darbininkus, valstiečius, karius ir karininkus, inteligentus. Gerbiamieji draugai! Atminkite, kad mūsų Tėvynėje padėtis kritiška. Ir išgelbėti ją galite tik jūs, daugiau nėra kam. Jūs turite sąžiningus ir tvirtus savo pačių išrinktus draugus, jie sugebės apjungti visus į stiprią smogiamąją jėgą kovai su sovietiniu kapitalizmu. Po Spalio revoliucijos, o ypač po Stalino mirties, buvo padaryta daug klaidų. Senosios Rusijos buržuazijos sūneliai ir dukrelės, nelegaliu keliu pralindę į partiją ir į vadovaujančius postus, pajuto, kad gali daryti, ką nori“, – taip buvo rašoma atsišaukimuose, o jie baigėsi kvietimu: – Į kovą, draugai! Kito kelio nėra!“
Kalbėjusieji mitinguose irgi sakė, kad valdžia, girdi, užgrobusi geriausius butus, o paprasti žmonės gyvenantys vos ne kaip galvijai, kad storuliai vadovai šluojantys pinigus, o liaudis neturnti už ką duonos nusipirkti.
Du mirties nuosprendžiai?
Po keleto dienų prasidėjo areštai. KGB sulaikė visus, kurie papuolė į jos akiratį, o po to aiškinosi, kas kiek kaltas. Iš 32 sulaikytųjų 13 buvo greitai paleisti, o kiti – teisiami. Dėl teismų informacija labai prieštaringa. Kai kur rašoma, kad du mitinguotojai buvę nuteisti sušaudyti, dar keletas – kalėti nuo 3 iki 10 metų. Vladimiras Kozlovas knygoje „Nežinoma SSRS“ rašo, kad Krasnodaro bylą KGB užbaigė labai greitai ir atidavė į teismą. Už dalyvavimą masiniuose neramumuose buvo nuteisti 17, o už chuliganizmą – dar 7 žmonės. V. Kozlovas nerašo, kokie buvo nuosprendžiai, tik teigia, kad prokuratūra juos apskundė ir aukštesnieji teismai nuosprendžius sušvelnino.
V. Kozlovas, remdamasis prokuratūros pranešimais ir KGB archyvais, rašo, kad Krasnodare neramumus sukėlė anksčiau teisti chuliganai ir girtuokliai – panašiai tuo metu rašė ir vietinė spauda. Vis dėlto žvelgiant plačiau, ypač dabar, praėjus pusei amžiaus, atrodo, kad tai buvo nors ir stichinė, bet pilietinio pasipriešinimo akcija. Ši ir kitos akcijos buvo vieni iš pirmųjų signalų, kad valdžios deklaruojama ideologija skiriasi nuo gyvenimo ir kad tas skirtumas gąsdinančiai didelis. Visa tai po 30 metų ir tapo režimo griūties priežastimi.
Grįžtant prie teismų nuosprendžių, atrodo, kad mirties bausmės Krasnodare iš tikro nebuvo už ką skirti. Per sukilimą žuvo moksleivis, o 39 žmonės buvo sužeisti (dauguma jų – kariškiai).
Laistė nenupirktą pirkinį
Tais pačiais 1961 metais, birželio 25 dieną, neramumai kilo antrajme pagal dydį Altajaus mieste Bijske. Apie tai savo knygose rašo V. Kozlovas, Nikolajus Zenkovičius, Vitalijus Sorokinas ir kiti autoriai. Pagal archyvinius duomenis ir V. Kozlovo publikaciją Bijsko pogromo versija atrodo maždaug taip.
38 metų stalius Nikolajus Trubnikovas, jo žmona Marija ir žentas Anatolijus Prilepskis iš netoliese esančio kaimo atvažiavo į Bijsko turgų nusipirkti pavažinėtos mašinos. Tam atsivežė 2580 naujųjų rublių, įvestų po N. Chruščiovo reformos.
Vis dėlto Trubnikovai su žentu mašinos nenusipirko, tad galiausiai abu vyrai susėdo turguje ant suoliuko ir nusprendė aplaistyti neįvykusį pirkinį. Pro šalį einantys milicininkai pareikalavo nutraukti gėrynes – juk vieša vieta. Vyrai ėmė keiktis, ginčytis su milicininkais ir tuo patraukė aplinkinių dėmesį. Aplinkui tuoj pat susispietė minia ir savo ruožtu ėmė koneveikti nemėgstamą miliciją. N. Trubnikovą milicininkams pasisekė įstumti į automobilį, o kad sutramdytų jo žentą, jaunam milicininkui net teko šauti į orą.
N. Trubnikovo žmona viso to nematė, nes buvo nuėjusi apsipirkti. Grįžusi ir neradusi vyro, ji ėmė šaukti, kad milicininkai esą juos apvogę. Minia tuoj pat apvertė milicijos mašiną ir išvadavo sulaikytuosius. N. Trubnikovas irgi rėkė, kad neva „mentai“ pavogę pinigus.
Kariškių pagalba
Tuoj pat atsirado kurstytojų – tie ėmė rėkauti, kad, girdi, reikia žudyti milicininkus, atsiliepė ir ne vienas nukentėjęs nuo milicijos. Kaip rašo V. Kozlovas, ypač aktyvūs buvo jauni girti vyrai. Į turgų tuoj pat atskubėjo miesto valdžia, daugiau milicininkų. Jie bandė nuraminti įsiaudrinusią minią, tačiau žmonės jau girdėjo tai, ką norėjo girdėti.
Nenuramino minios ir gaisrininkai. Jie ėmėsi lieti vandenį, bet vyrai supjaustė žarnas ir gaisrininkams teko nešdintis iš turgaus. Valdžia paprašė kariškių pagalbos. Kol šie atvyko, žmonės vos neužmušė milicijos įgaliotinio. Ten jį pasiekė ir kumščiai, ir pagaliai. Galų gale girtas Michailas Pankinas buvo lengvai, o Zacharas Sokolovas – sunkiai sužeisti. Z. Sokolovas ligoninėje mirė.
Minia tuo metu jau buvo sužvėrėjusi. Jeigu nebūtų pasirodę kareiviai, įgaliotinis būtų buvęs sudraskytas į gabalėlius. Kareiviams pasisekė jį atimti ir įkelti į greitosios pagalbos automobilį. Tačiau iš turgaus jis neišvažiavo – žmonės ištraukė milicininką ir vėl puolė mušti. Galop kažkas sušuko, kad užteks, nes milicininkas jau esąs negyvas. Po truputį minia nurimo ir išsiskirstė.
Griežti nuosprendžiai
Netrukus iš Sovietų Sąjungos prokuratūros atėjo nurodymas kuo greičiau baigti tardymą ir nuteisti kaltininkus. Tardytojai skubėjo, tad teismui atidavė ne visai užbaigtą bylą. Net ir teisme nebuvo išsiaiškinta, kur dingo tie Trubnikovų pinigai.
V. Kozlovas rašo, kad 3 žmonėms buvo paskirtos mirties bausmės, bet vėliau nuosprendis buvo pakeistas švelnesniu, o kiti teisiamieji gavo nuo 12 iki 15 metų laisvės atėmimo. Altajaus spaudoje buvo rašyta, kad N. Trubnikovas vis dėlto buvęs sušaudytas, o jo žmona iškalėjusi 10 metų.
Vietinė valdžia atsipirko išgąsčiu ir partiniais papeikimais.
Dar vienas praėjusių laikų tyrinėtojas N. Zenkovičius jau pertvarkos metais teigė matęs Michailui Gorbačiovui paruoštus dokumentus, kuriuose buvo parašyta, kad Bijske neramumai įvyko po to, kai apie 500 žmonių užstojo girtą žmogų, kurį milicija norėjo sulaikyti. Per neramumus vienas žmogus buvo sužeistas, vienas – žuvo.
Knygoje „Paskutinis geležinių vadų kohortoje“ V. Sorokinas rašo, kad žuvę keli mitinguotojai ir kad jų laidotuvėse žmonės nešę plakatus: „Juos nužudė tvarkos sergėtojai“, „Mano milicija mane saugo“. Tačiau peržiūrėjus visą tų laikų prieinamą medžiagą galima daryti išvadą, kad V. Sorokinas norėjo „pagražinti“ įvykius.
Meistro laidotuvės
Labai panašus įvykis tą patį 1961-ųjų birželį įvyko ir Vladimiro srities Muromo mieste. Čia masiniai neramumai irgi kilo po susirėmimų su milicija.
Viskas prasidėjo labai nekaltai. Birželio 26-osios vakarą išgėręs Ordžonikidzės vardu pavadintos karinės bazės gamyklos meistras J. Kostikovas, nesulaukęs autobuso, puolė prie pravažiuojančio sunkvežimio, įsikibo į bortą ir pabandė įlipti. Vis dėlto jėgų neužteko ir nudribęs vyriškis trenkėsi galva į asfaltą. Pro šalį važiavę milicininkai paėmė jį ir nuvežė ne į ligoninę, o į areštinę. Čia jis praleido visą naktį, o rytą nuvežtas į ligoninę mirė. Ekspertizės rezultatų, kad J. Kostikovas mirė patyręs galvos traumą, niekas neslėpė – juos žinojo ir artimieji, ir gamyklos dirbantieji.
Vis dėlto po dienos žmonės pradėjo kalbėti, kad jų meistrą užmušę milicininkai. Daugelis tuo patikėjo, nes tuo laiku žmonės milicijoje būdavo gana žiauriai sumušami.
Gamykla meistro laidotuvėms skyrė 2000 rublių, išspausdino gražų nekrologą. Mieste padėtis buvo įsielektrinusi kaip pavasario audra. Griaustinis nugriaudėjo per meistro laidotuves. Kai laidotuvių procesija ėjo pro miesto milicijos skyrių, iš jos pasigirdo šūkiai: „Pavlovas – žudikas!“ (Pavlovas buvo milicijos skyriaus viršinininkas), „Mušk milicininkus!“ „Mušk fašistus!“. Po tokių šūkių į milicijos pastatą pasipylė akmenys, o keli vyrai apvertė milicijos automobilį. Tuoj pat ėmė rinktis žmonės, prasidėjo stichinis mitingas. Žmonės lipo ant apverstos mašinos ir keikė miliciją. Vienas net atsisegė marškinius ir parodė žymes, kurios buvo likusios po sulaikymo milicijoje.
Kalbos baigėsi pogromu milicijos pastate. Buvo sulaužyti baldai, sudaužyti telefonai, rašomosios mašinėlės, sunaikinti dokumentai ir baudžiamosios bylos. Iš laikinojo sulaikymo kamerų buvo paleisti 48 areštuotieji. Įsiveržusieji į pastatą užgrobė ir 68 milicininkų ginklus. Nors iš jų nebuvo paleistas nė vienas šūvis, baudžiamojoje byloje tai tapo rimtu nusikaltimu. Galop milicijos pastatas buvo padegtas, o minia neprileido gaisrininkų.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite: Mirties bausmės pasipriešinimo dalyviams
