Savižudžių sprogdinimai Maskvos metro parodė, kad Rusijai dar toli gražu nepavyko nugalėti terorizmo. Tačiau pastarieji keli metai buvo ganėtinai ramūs. Tad kyla klausimas, kur visą tą laiką slypėjo terorizmo pavojus. „Foreign Policy“ ekspertas Paulas Quinnas-Judge'as teigia, kad internete.
Kovo 2 dieną, kai Rusijos specialiosios pajėgos, remiamos šarvuočių, Ingušijos Ekaževo kaime apsupo Saido Buriackio slaptavietę, jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir įrašė paskutinį savo vaizdo kreipimąsi į sekėjus Rusijoje, Šiaurės Kaukaze ir Centrinėje Azijoje. Grumtynės, kurios tęsėsi kelias valandas, baigėsi tuo kad S. Buriackis ir dar 5 jo bendrai buvo nukauti, o dar 11 asmenų buvo suimti. Per reido Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba (FST) rado S. Buriackio mobilųjį telefoną su minėtuoju įrašu, ginklų bei nemažą kiekį sprogmenų. Tuomet po kelių dienų dvejojimo sukilėliai pripažino, kad jų lyderis yra žuvęs. Netrukus po to džichadistų internetines svetaines užplūdo šimtai atsisveikinimo žinučių iš įvairiausių valstybių – Azerbaidžano, Afganistano, Kirgizijos, Kazachstano, Vokietijos ir Turkijos.
Saido Buriackio, kuris 1982 metais vakarų Sibire esančiame Ulan Udės mieste gimė tiesiog kaip Aleksandras Tichomirovas, istorija puikiai iliustruoja tuos dramatiškus pokyčius, kurie įvyko islamistų sukilėlių, veikiančių Šiaurės Kaukaze, gretose. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas vis dar svajoja nužudyti paskutinįjį sukilėlį, paskutinį vadą. Tačiau pirmadienį Maskvoje įvykdyti išpuoliai rodo, kad šis tikslas dar gali būti itin toli. S. Buriackio istorija yra puikus pavyzdys, kad džichadas Šiaurės Kaukaze persikėlė ir į virtualią erdvę. Artimiausiomis dienomis FST agentai veikiausiai itin smarkiai žvalgysis interneto platybėse siekdami išsiaiškinti, kas gi nutiko Maskvos metro.
Kompiuteriai jau ilgą laiką vaidina svarbų vaidmenį Šiaurės Kaukazo sukilime. Prieš 10 metų iš Saudo Arabijos kilęs savanoris Ibn al-Khattabas, kuris kadaise buvo Osamos bin Ladeno bendras, pietinėje Čečėnijos dalyje esančiuose Vedeno aukštikalnių miškuose įkūrė savo nakties stovyklą, kuri buvo aprūpinta palydoviniais telefonais ir kompiuteriais. Vienas jo leitenantų nerimavo, kad rusai anksčiau ar vėliau perims jo signalą kaip kad nutiko tuo metu, kai buvo nužudytas pirmasis nepriklausomos Čečėnijos lyderis ir buvęs sovietinių karinių oro pajėgų generolas Džocharas Dudajevas. Jis klydo. Ibn al-Khatabą nužudė į jo stovyklą su nuodais prasiskverbęs dvigubas agentas.
Tiesa, iki S. Buriackio kompiuteriai ir internetas sukilime vaidino gana ribotą vaidmenį. Dažniausiai būdavo apsiribojama tuo, kad nuožmūs čečėnų sukilėlių lyderiai, nesuprantantys, kaip bendrauti su publika, siųsdavo iš anksto įrašytus prakeiksmus režimui. Dažniausiai tai būdavo daroma čečėniškai. Kituose vaizdo įrašuose dažniausiai būdavo demonstruojami sėkmingi kovotojų antpuolių fragmentai. Tačiau S. Buriackis buvo kitoks. Jis buvo savimi itin pasitikintis kalbėtojas – atsipalaidavęs miesto vaikinas. Jis puikiai kalbėjo rusiškai, nes mokėsi Maskvoje ir Vidurio Rytuose. Hadže jis paskutinį kartą dalyvavo 2007 metais. Tuomet jis įrašė ir savo paskaitų ciklą.
S. Buriackio auditorija buvo tokia, į kurią čečėnų sukilėliai dar niekados nėra taikę – jauni, puikiai išsilavinę miesto jaunuoliai, gyvenantys musulmonų dominuojamose buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose. Ir jis juos pasiekė. Jo mokymai yra plačiai pasklidę po visą internetą, galima gauti net skambučių melodijų su jo žodžiais. Prie mečečių Kazachstane ir Kirgizijoje galima įsigyti DVD su jo kalbomis. S. Buriackio taktika, kaip kalbama, buvo tokia sėkminga, kad jauni kazachai troško vykti kovoti į Šiaurės Kaukazą ir žūti kovose su Rusijos kariuomene. Prieš kelias savaites Dagestane nukautas kovotojas, kaip paaiškėjo, buvo kilęs iš Krigizijos. Per šiemet Kazachstane vykusį teismo posėdį, kurio metu buvo teisiami 3 į Šiaurės Kaukazą prasmukti mėginę jaunuoliai, įsiutę teisiamųjų tėvai šaukė, kodėl valdžia leidžia S. Buriackiui laisvai atvykti į Kazachstaną ir kodėl šioje šalyje be apribojimų platinami jo mokymai.
Dar iki įsijungdamas į kovotojų gretas S. Buriackis buvo itin populiari internetinė asmenybė jaunų musulmonų gretose. Į miškus, kuriuose praleido mažiau nei porą metų, jis išėjo kovoti pirmojoje 2008 metų pusėje. Tuomet su juo esą susisiekė vienas arabų kovotojas, vadovaujantis Šiaurės Kaukaze veikiantiems sukilėliams. Jis esą paragino S. Buriackį atsisakyti patogaus gyvenimo ir griebtis ginklo. Šis sutiko.
Nuo to laiko jis apie savo kovotojo kelią nuolatos skelbė internete. Jis pripažino iš pradžių dvejojęs dėl to, ar prisijungti prie sukilėlių. Jis klausė savęs, ar jis tai pajėgs, ar tai nėra spąstai. Tačiau ilgai jis nedvejojo ir netrukus tapo viena pagrindinių asmenybių sukilėlių judėjime. Rusijos pareigūnai jį vadino pagrindiniu kovotojų ideologu. S. Buriackis tęsė savo pamokslus internete ir rengė savižudžius sprogdintojus. Praėjusį birželį savižudis sprogdintojas, kurį, kaip manoma, apmokė S. Buriackis, sunkiai sužeidė Ingušijos prezidentą Junusą Bek-Jevkurovą. Po kelių mėnesių savo kalboje S. Buriackis su panieka užsiminė apie žemą J. Bek-Jevkurovo intelektą ir provincialumą. Rugpjūčio mėnesį po to, kai S. Buriackio apmokytas kitas savižudis įvairavo sprogmenų prikimštą mikroautobusą į Ingušijos Nazranės mieste esančią milicijos būstinę, žuvo 20 milicininkų. S. Buriackis, kuris vilkėjo juodus sportinius marškinėlius ir mėlynus džinsus su į jais įkištu ginklu, kalbėjo vaizdo įrašo, skirto šiam mirtinam išpuoliui, pradžioje. Kiti jo vaizdo įrašai buvo labiau fanatiški: kalbėdamas apie džichadą jis nuolatos užtaisinėdavo savo ginklą tarsi ruoštųsi kažkokiam mūšiui.
Dabar, kai jis jau yra žuvęs, S. Buriackis arba Saidas Buriatas, kaip jis dar buvo žinomas savo pasekėjams, pamažu tampa interneto legenda. Jo įvaizdį dar labiau sutvirtina sukilėlių kartas nuo karto internete paviešinami jo laiškai. Šie laiškai demonstruoja S. Buriackio neapykanta Rusijai ir visoms „kiaulėms“, kurie jai tarnauja. Laiškai taip pat demonstruoja jo „laukinį alkį“, kaip teigia jis pats, tapti kankiniu. Nereikėtų nustebtti, jei jo paskutinysis vaizdo įrašas, kurį konfiskavo FST, netrukus taip pat pasirodys internete vien todėl, kad jį nutekins S. Buriackiui simpatizuojantys pareigūnai vietos milicijos gretose.
Kaip ten bebūtų, bet S. Buriackio istorija puikiai atskleidžia esminius pokyčius, kurie per pastarąjį dešimtmetį įvyko Šiaurės Kaukaze. Pirmasis Čečėnijos karas 1994-1996 metais buvo daugiausiai sekuliari kova, kurią rengė žmonės, norėję gyventi nepriklausomai nuo Rusijos. Dabartinis mūšis rengiamas vardan siekio Šiaurės Kaukaze sukurti islamistinę valstybę, kuri vien šia teritorija gali ir nepasitenkinti. Kariai šiuo atveju yra kovotojai, kurie kaip ir S. Buriackis, svajoja vieną dieną tapti kankiniais. Veikiausiai dėl to Rusijoje net ir didžiausi S. Buriackio priešai nereiškė didelio palengvėjimo dėl jo mirties. J. Bek-Jevkurovas tik pastebėjo, kad vietoje S. Buriackio kovotojų ideologo vietą netrukus užims kas nors kitas, koks nors „Saidas Kinietis“. Tad Rusijai lengviau atsikvėpti greitu metu veikiausiai dar neteks.
