Prieš 50 metų Prancūzijos prezidento Charle‘o de Gaulle‘o ir Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio pasirašyta Eliziejaus arba Draugystės sutartis sutaikė dvi galingiausias kontinentinės Europos valstybes – Vokietiją ir Prancūziją. Ši sutartis leido suformuoti tandemą, vadinamą „Europos integracijos motoru“.
Vokietijos - Prancūzijos Draugystės sutartis
Vokiečių - Prancūzų instituto Europos departamento vadovo Stefano Seidendorfo teigimu, būtent ši sutartis pakeitė tarptautinį, europinį ir regioninį kontekstą.
“Yra trys labai svarbios šios sutarties pasekmės. Pirmiausia – bendros vokiečių-prancūzų pilietinės visuomenės susikūrimas, leidęs bendrauti jaunimui ir piliečiams, o ne tik politikams. Kitas aspektas – institucionalizuotas politinis bendradarbiavimas. Šių šalių vadovai iki šiol privalo susitikti kartą per du arba tris mėnesius, jei nenori sukelti krizės. Galiausiai tai oficialiai patvirtino šalių bendradarbiavimą, kuris galėjo būti pateikiamas kaip faktas visam pasauliui”, - pristatė S. Seidendorfas.
Sutarties sėkmę nulėmė tai, jog šalių bendradarbiavimas nebuvo vien politinio elito, bet atspindėjo pilietinės visuomenės pastangas, išryškėjusias dar prieš 1963 metus. Po sutarties pasirašymo politikų ir pilietinės visuomenės atstovų santykiai buvo stiprinami toliau.
Eliziejaus sutartis pašalino vieną pagrindinių prasidėjusios Europos integracijos proceso kliūčių. Pasak mokslininko, iki 1963 metų jaunoje ir besiplečiančioje ES kiekvieno politinio konflikto metu išryškėdavo ir Vokietijos - Prancūzijos konfliktas, kadangi šalių atstovai sąmoningai ir nesąmoningai rinkdavosi priešiškas pozicijas. Atsiradus oficialiam bendradarbiavimo mechanizmui, kiekvienu atveju imta ieškoti kompromiso, kuris leisdavo sumažinti konfliktą ne tik tarp dviejų šalių, bet ir visų Sąjungos narių.
Vokietijos - Prancūzijos bendradarbiavimo žala ES
Šių šalių, turint omeny jų populiacijų dydį, karinį potencialą ir ekonominį svorį, kompromisai nustelbia kitų ES narių nuomones. Susitarus Vokietijai ir Prancūzijai kitoms šalims lieka galimybė prisijungti prie tandemo, arba stengtis sutelkti aplink save kitas šalis nares. Pastaroji užduotis dėl nacionalinių interesų ir skirtingų situacijų yra sunkiai įgyvendinama.
S. Seidendorfo teigimu, nereiktų pamiršti ir ES institucijų svarbos. “Jei Vokietija ir Prancūzija nepaiso kokių nors ES taisyklių ar institucijų, netrukus galime tikėtis, kad jų pavyzdžiu paseks ir mažesnės šalys narės, pavyzdžiui Airija ar Graikija. Taigi, Vokietijai ir Prancūzijai tenka išskirtinai didelė atsakomybė tinkamai modifikuoti savo elgesį.”
Euro zonos krizė
Euro zonos krizės atvejis leidžia stebėti Vokietijos-Prancūzijos bendradarbiavimo variacijas ir kartu tandemo įtaką ES ir jos integracijai. N. Sarkozy ir A. Merkel kartu lyderiavo ieškant sprendimo krizei, derino savo pozicijas ir diktuodamos savo taisykles apsunkino kitų šalių galimybes teikti siūlymus.
“Ne viena šalis narė kalbėjo apie Vokietijos - Prancūzijos įvestą diktatūrą”, - teigė mokslininkas. “Tačiau, Prancūzijos prezidentu išrinkus F. Hollande, situacija pasikeitė. Tarp jo ir kanclerės A. Merkel yra daug skirtumų – skiriasi ne tik jų politiniai įsitikinimai, bet ir siūlomi sprendimai esamoms ir iškylančioms problemoms. Bet tai jokiu būdu negali būti laikoma neigiamu aspektu. Vokietijos - Prancūzijos bendradarbiavimo mechanizmas veikia gerai, tad problemų norint rasti kompromisą nekyla. Tuo pat metu atsiranda galimybė į diskusijas įtraukti kitų valstybių idėjų ir rasti joms priimtinesnį kompromisą”.
