Paskutinis „WikiLeaks“ informacijos paviešinimas pateikia įdomių įžvalgų apie JAV valstybės departamento veiklą, kurios dar ilgą laiką suteiks veiklos užsienio politikos nagrinėtojams bei konspiracijų teoretikams. Didžioji dalis to, kas buvo pasakyta, nėra naujienos tradicine prasme, tačiau ištisa eilė nesmagių apdairumų: tiesos, kurios niekada neturėjo būti pasakytos garsiai.
Paliekant nuošalyje visas pikantiškas detales, kur kas svarbesnis klausimas yra, ar vyriausybės turi turėti paslapčių? „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange'as mano, kad ne ir teigia, jog didesnis skaidrumas sukuria geresnę bendruomenę.
Valstybės paslapčių išlaikymas yra jos žvalgybos įstaigų užduotis, kurios koncentruoja savo dėmesį į trijų tipų informacijos apsaugą.
Pirmasis tipas yra jų pačių šaltiniai ir metodai, kurie turi būti apsaugoti norint išlikti efektyviems renkant įvairius duomenis. Kuomet 1998 metais „The Washington Times“ pranešė, kad JAV nacionalinė žvalgybos agentūra gali sekti Osamos bin Ladeno palydovinį telefoną, jis paprasčiausiai nustojo juo naudotis.
Antra, įstaigų darbuotojų identitetai ir veikla turi būti apsaugota, kad jie tinkamai galėtų atlikti savo užduotis ir užsitikrinti savo saugumą. Po to, kai liepos mėnesį „WikiLeaks“ paviešino tūkstančius dokumentų apie Afganistano karą, Talibano atstovas spaudai teigė britų žurnalistams, kad grupuotė nagrinėja pranešimą ir bando identifikuoti bei nubausti tuos, kurie bendradarbiavo su JAV pajėgomis.
Trečia, užsienio vyriausybių ar jų žvalgybų pateikta informacija turi būti apsaugota, kad būtų išvengta nemalonių informacijos tiekėjui ir sumažinta tikimybė, jog ateityje bus rečiau dalinamasi informacija.
Ateityje vyriausybės paprastai siekia išlaikyti kur kas daugiau paslapčių. Kai kuriais atvejais išvengti nepatogumo gali būti laikoma nacionaliniu interesu, tačiau kartu tai gali išsaugoti politikų ir biurokratų karjeras. Kitomis aplinkybėmis gali būti protinga neatskleisti, kiek daug ar kiek mažai yra žinoma apie tam tikrą situaciją.
„WikiLeaks“ mato save tradicijos dalimi, kur žiniasklaida laiko vyriausybes atskaitingas dėl piktnaudžiavimo. Ketvirtosios valdžios vaidmuo buvo itin svarbus George'o W. Busho prezidentavimo laikais.
Kai, tuo tarpu, tikrasis žurnalistinis tyrimas priklauso nuo kokybės, „WikiLeaks“ išsiskiria kiekybe. Yra neįmanoma atlikti kruopštų tyrimą ar netgi kruopštų potencialiai žalingos informacijos išnagrinėjimą dėl bendro internete paviešintų dokumentų kiekio.
Vyriausybių pareigūnai jau yra perspėti, kad bet kuris susierzinęs jaunesnysis karininkas gali nutekinti bet kokius dokumentus ir paviešinti juos pasauliniu mastu. Sunku būtų tikėtis, kad to pasekmė bus padidėjęs skaidrumas. Atvirkščiai, tai prives prie dar didesnio įslaptinimo.
Vietoj atvirų įvertinimų ar provokuojančių analizių, dauguma sprendimų bus paremti žodiniais pranešimais ir susitikimais už uždarų durų. Sprendimų priėmėjai atsargiai bendraus netgi su artimiausiais savo darbuotojais.
Simonas Chestermanas yra Nacionalinio Singapūro universiteto vicedekanas ir teisės profesorius bei Niujorko universiteto teisės mokyklos Singapūro programos direktorius.
Simonas CHESTERMANAS, Project-syndicate.org
