Veikiausiai ir apie sąvokas „giesmė“... Ukrainos holodomoro 75-erių metų paminėjimui skirtame vokiečių dienraščio „Berliner Zeitung“ straipsnyje „Kaip Dmitrijus Medvedevas parenka žodžius“ (11 18) cituojamas Rusijos prezidentas, pareiškęs, jog Maskva nesutinka su tuo, kad Ukraina vadina holodomorą ukrainiečių genocidu. Pasak pono D. Medvedevo, milijonai žmonių žuvo ir Rusijoje, Kazachstane, Baltarusijoje. Dienraštis šio teiginio neginčija, tik pažymi, kad Rusijai nelabai sekasi adekvačiai dorotis su savo praeitimi – Josifo Stalino palikimas negarbinamas, bet ir neatmetamas. Ir dar: gruzinų veiksmus per rugpjūčio konfliktą D. Medvedevas pavadino genocidu nedvejodamas. Taigi blaivumo parenkant žodžius Rusijos prezidentas reikalauja vien iš kitų.
Netrukus po rugpjūčio konflikto Gruzijoje tas pats Rusijos prezidentas viename interviu pareiškė, esą Baltijos valstybės tebegyvena fantominėje praeities baimėje. Na gerai, Rusijos prezidentui neprivalu žinoti, kad lietuvius tremti į Sibirą pradėta XIX amžiaus pirmoje pusėje, ir su pertraukomis tai truko beveik šimtą metų. Kad praėjo vos kiek daugiau nei šimtmetis nuo to laiko, kai net ir Lietuvos vardas buvo draudžiamas, ir tas draudimas galiojo per kokias tris kartas. Kaip visada, ir šiuo atveju būtų gerai bent paklausti, ką patys baltai mano apie savo „fantominę baimę“. Būtų gerai, kaip visada... Gerai, ponas Medvedevas yra Romos teisės, o ne dialektikos ir visuomenės psichologijos žinovas. Užtat ir jis jau yra supratęs, kad propaganda gyva amžinai.
Galai nematė to Kremliaus, kalbame apie visuomenę. Vargu ar kas mėgino tiksliau nustatyti, tačiau bent dalis rusų interneto bendruomenės didžiavosi, kad „didžioji“ Rusija štai „trypia“ mažą Estiją, kai ši nutarė sovietinio kario paminklą perkelti į kapines. Pasak Rusijos žiniasklaidos, Maskvos priemiesčio Chimkų laikraščio „Chimkinskaja pravda“ redaktorius Michailas Beketovas neseniai pateko į ligoninę, nes buvo smarkiai sumuštas. M. Beketovas parašė nemažai straipsnių, kuriuose kritikavo vietos valdžią dėl neteisėtų statybų, aplinkinių miškų kirtimo ir karių kapų iškeldinimo. Anksčiau buvo padegtas jo automobilis, o vietos pareigūnai apkaltino jį šmeižtu, kai žurnalistas parašė straipsnį apie Antrojo pasaulinio karo memorialo iškeldinimą.
Vilniaus Vingio parke jau nepriklausomybės metais sutvarkytos kapinės, kuriose guli įvairių tautybių, taip pat rusų ir vokiečių, kariai. Kapinių įrengimą inicijavo vokiečiai. Šiaip ar taip, prieš nepriklausomybę Vingio parkas beveik pusamžį priklausė sovietų valdžiai. Ir ką? Jokių kapinių ir jokių tvarkymų. Gerai, sakome, esame šiuolaikinės, „horizontaliai“ postmodernios civilizacijos atstovai, suprantame, kad vienareikšmės išvados ne visada teisingos. Tarkime, taip (nors kalbame vis tiek apie režimo nužudytus). Bet ukrainiečiai su lietuviais ar lenkais neseikėja, kas kiek prarado. Jie tiesiog pažymi atminimą.
Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita“ (11 18) straipsnyje „Rusijos draugų vis daugiau“ 16 metų Amerikoje gyvenęs lenkų žurnalistas, žurnalo „Newsweek Polska“ vyriausiasis redaktorius Tomaszas Wroblewskis kalba apie savotišką rytų europiečių „geopolitinę lemtį“ nuolat priminti vis užsimirštantiems didžiųjų ES šalių, pirmiausia Prancūzijos ir Vokietijos, lyderiams, kad entuziastingas (pro forma) optimizmas dėl kompromiso su Rusija stabilumo vardan nebūtinai yra besąlygiškas gėris. Kai Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarcozy, dalyvaujant Rusijos prezidentui, paragino išrinktąjį Amerikos prezidentą Baracką Obamą atsisakyti priešraketinės gynybos sistemos Rytų Europoje, buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas viešai priminė, kad 1938-aisiais Prancūzija taip pat siekė patenkinti Vokietijos ambicijas. Žinome, kuo tai baigėsi. Tada jau Vokietijos kanclerė Angela Merkel turėjo pareikšti, kad Europa niekada nesivadovaus tos epochos logika.
Apskritai galima suprasti rusų politinio elito susierzinimą: „Kiek galima apie tą patį...“ Bet tokį rytų europiečių požiūrį į trukmę lėmė taip pat ir „praeities pamokos“. Paprastai kalbant, kad tokią reikalų dialektiką jau galima vadinti permanentine būsena, kalti ne vien jie. T. Wroblewskis cituoja britų politologą ir ekonomistą Robertą Skidelsky, kuris šiandienę Rusiją vadina labiausiai į revizionizmą linkusia šiuolaikinio pasaulio jėga. Kadangi Vakarų reakcija dažnai būna situacinė (karo Gruzijoje įspūdis blėsta, kaip ilgainiui išblėso įspūdis ir dėl Michailo Chodorkovskio įkalinimo), o sava visuomenė leidžia (ir dažnai palaiko) balansavimą ant agresyvių galimybių ribos, kodėl gi nerevizuoti. Premjeras Vladimiras Putinas viename interviu yra pareiškęs, kad Ukrainoje atskiros tautos Kremlius nematąs.
Aptardami santykius su Rusija, vertybių temos neapeina ne vien rytų europiečiai. Dienraštis „Frankfurter Rundschau“, komentuodamas dialogo tarp ES ir Rusijos atnaujinimą (11 14), kalba ne tik apie skeptiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusius rytų europiečius, bet ir apie tai, kad Europos ir Rusijos santykiai tebėra sudėtingi. Ir dar apie europiečių viltį, kad bendri interesai ir projektai į tuos santykius įneš daugiau pagarbos. Vokiečių dienraštis užsimena apie bendravimo stilių, kurio formulė „Taip, bet...“ Taip bendriems energetiniams projektams, bet dabartinė padėtis Kaukaze nėra priimtina.
Ir hamletiška dilema, kad alternatyvos dialogui su Maskva nėra. Kremlius bent iki šiol ja manipuliavo išradingai. Britų „The Times“ redakcijos straipsnyje (11 13) konstatuoja, kad beveik septyniasdešimt metų Rusija galėjo didžiuotis tuo, kaip ją yra apibūdinęs Winstonas Churchilis: „Paslapties apgaubta nepasiekiama mįslė.“ Tiesa, „The Times“ manymu, mįslingumo ėmė mažėti, kai pono V. Putino sugrįžimo į Kremlių planas ėmė įgyti aiškesnę formą. Gali būti, ta mįslingumo nykimo sparta tiesiogiai koreliuoja su įstatymo, numatančio pratęsti prezidento įgaliojimus iki šešerių metų, priėmimo tempu. Pats ponas V. Putinas užsiminė, kad apie tai „anksti kalbėti“. Bet kadangi šalies viduje absoliuti dauguma tokiu žingsniu bus patenkinta, vargu ar čia esama kokios nors ypatingos paslapties.
Vis dėlto ir vingri retorika jau nestokoja savotiškų išbandymų painiame šiuolaikiniame pasaulyje. Tai simboliška. Pakviestas dalyvauti holodomoro renginiuose, Rusijos prezidentas Ukrainos prezidentui Viktorui Juščenkai nusiuntė laišką. Jau minėta, kas jame rašoma. Rusijos prezidentas pareiškė, kad negalės dalyvauti renginiuose 75-osioms holodomoro metinėms paminėti. Išeitų, kad Ukraina „neteisingai“ (nemoka?) minėjo 1932–1933 metais Ukrainos rytuose nuo bado mirusių maždaug 3 milijonų žmonių tragediją. Bet į kvietimą atsakyta. Tarkime, tai evoliucija.
Nežinia, kiek teiginys apie rusofobus racionalus. Kaip 2006-ųjų spalį iškart po Anos Politkovskajos nužudymo „The Financial Times“ parašė rusų publicistas Arkadijaus Ostrovskis, problema (turint galvoje patį įvykį, jis formulavo labai nuosaikiai) ta, kad žurnalistės nužudymas ne tik nesuvienijo žurnalistų bendruomenės, bet ir parodė bedugnę, žiojinčią tarp tos itin mažytės grupelės žmonių, kurie ją laikė didvyre, ir kitų, taip pat laikančių save žurnalistais, bet užsiimančių paprasčiausia propaganda.
Paprastai kalbant, ir ne Rusijoje esama žmonių, kurie solidarizuojasi su ta mažuma, kokia ji bebūtų. A. Politkovskaja, vis dėlto drįsiu tvirtinti, kaip ir dauguma iš 41 jos kolegų likimo brolių, nužudyta dėl savo darbo. Neutralizuoti propagandinio triukšmo neįmanoma, todėl nebent dėl nuoseklumo reikia pasakyti, kad, be abejo, esama atvejų, kai mirties galimybė yra profesijos dalis. Tarkime, kario ar gaisrininko. Veikiausiai ir samdomo žudiko. Tačiau A. Politkovskaja tokio darbo nedirbo. Ji rašė apie samdomus žudikus ir tuos menkystas, kurie gyvena iš kitų kančios. Darbo kokybė tokiais atvejais tikrinama teisme. Tačiau ji, moteris ir dviejų vaikų motina, buvo nužudyta.
Bet reikia pasakyti, kad ir teisėtumo „sektoriuje“ esama tam tikros dialektikos. Buvusi kompanijos „Jukos“ patarėja teisės klausimais, dviejų sūnų motina Svetlana Bachmina niekada nedalyvavo politikoje ir visuomeninėje veikloje, bet dabar reikalai klostosi taip, kad jos likimas gali vienaip ar kitaip paveikti bent dalį Rusijos visuomenės. Kartu su daugeliu „Jukos“ darbuotojų nuteista ir ketverius metus kolonijoje praleidusi S. Bachmina gavo teisę į malonę ir priešlaikinį paleidimą. Nors jos elgesį kolonijos vadovybė įvertino teigiamai, be to, ir tai svarbiausia, ji yra devintą mėnesį nėščia, kalinei du kartus atsakyta suteikti malonę. Pasak amerikiečių „The Intenational Herald Tribune“ (11 20), jos gynėjai mano, kad S. Bachminai daromas spaudimas liudyti prieš taip pat kalintį buvusį kompanijos savininką M. Chodorkovskį, kuriam pateikti nauji kaltinimai. Kalbama ir apie asmeninį V. Putino kerštą visiems, kas gynė M. Chodorkovskį.
Tačiau rugsėjį internete pradėti rinkti parašai po kreipimusi į Rusijos prezidentą, kuriame prašoma suteikti malonę S. Bachminai. Spalio pabaigoje tų parašų jau buvo dešimtys tūkstančių. Tą patį mėnesį atliktos apklausos duomenimis, 16 proc. Rusijos gyventojų palaiko atsisakymą paleisti kalinčią teisininkę, 37 proc. pasisako už jos paleidimą. Oficialios reakcijos į šiuos įvykius kol kas nėra, bet S. Bachmina iš kolonijos perkelta į kliniką Maskvos pakraštyje. Esama gandų, kad valdžia ieško galimybių paleisti kalinę, tuo pat metu „neprarandant veido“. Šią istoriją galima vertinti postmoderniai indiferentiškai arba taip, kaip ją įvertino rašytojas Borisas Jakuninas, pavadinęs tai pilietinės visuomenės formavimosi želmeniu.
Jei pokalbis taip ir neprasideda, gal jo kol kas ir nereikia. Teiginys „Protu Rusijos nesuprasi“ ne visus turi sugestijuoti. Išmintis ir supratimas arba yra, arba jų nėra. Tautybė čia niekuo dėta. Toks ir skirtumas: gyvenimas kaip gelžbetonis arba – gyvenimas kaip gyvenimas.
Arūnas Spraunius
