Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo didžiausia upių laivyno katastrofa per visą SSRS istoriją. Žuvo 176 žmonės, rašoma „RIA Novosti“.
Sovietinių linksmybių prabanga
Šiais laikais žmonių poilsio galimybes riboja tik piniginė ir fantazija. Sovietų Sąjungoje net ir pačiais geriausiais laikais pasirinkti įdomesnes pramogas buvo gerokai sudėtingiau. Absoliuti dauguma gyventojų atostogauti galėjo tik šalies ribose, ir tik jos dydis leido rinktis kiek įvairesnį laisvalaikio praleidimo dydį. Populiariausi buvo, aišku, vizitai prie jūros: labiau pasisekusiems – kelialapiai į sanatorijas, likusiems – turistiniai žygiai palapinėse. Aktyvūs žmonės rinkosi savarankiškas keliones: kalnų ir šalia vandens šaltinių, pėsčiomis ir valtimis. Daugumai užtekdavo ir pasikapstymo sode ar kaime, o gal pasisėdėjimo prie laužo gamtoje. Tačiau labiausiai geidžiami buvo, be abejonės (be jau minėtų sanatorijų prie jūros), kruiziniai pasiplaukiojimai.
Kruizai buvo universalūs. Viena vertus, tai buvo poilsis vandenyje ir galimybė degintis ar maudytis jūroje ar upėje, kita vertus – kelionė laivu garantavo nuolatinę įspūdžių kaitą vis naujuose aplankomuose miestuose. Galų gale, tokiame laive kaip „Aleksandr Suvorov“, buvo garantuojamos visos tuometinės pramogos: barai, restoranai, diskotekos ir kinas.
Atostogos kruiziniame laive, tikėtina, buvo sunkiausiai pasiekiamu paprastam sovietiniam mirtingajam organizuoto poilsio būdu. Vertinant pagal milžiniškos valstybės dydį jos turistinis laivynas buvo gana nedidelis. 70-aisiais pradėjus plaukti doleriams už naftą, valstybė pradėjo plataus masto laivyno atnaujinimo programą, kurios metu buvo užsakyti dešimtys naujų laivų.
Vienas iš tokių laivų ir buvo „Aleksandr Suvorov“, kurį tuometinėje Čekoslovakijoje, kartu su dar devyniais kruiziniais laivais, pastatė „Slovenske lodenice“. Dėl savo charakteringos išvados ir „aštrios nosies“ jie sovietuose buvo vadinami „krokodilais“. Volgos upe „Aleksandr Suvorov“ plaukioti pradėjo 1981-aisiais. 1982-aisiais „Aleksandr Suvorov“ buvo pradėtas eksploatuoti maršrutu Rostovas prie Dono – Maskva.
Linksmybių laivas nepranašavo nelaimės
Į tą nelemtą reisą laivas išplaukė 1983-ųjų birželį. Tuomet laivu plaukė 50 ekipažo ir 35 aptarnaujančio personalo nariai, bei 330 turistų, daugiausiai Donbaso šachtininkai, gavę deficitinį kelialapį už savo sunkų darbą. Yra duomenų, kad laivu plaukė ir kažkiek „neapskaitytų keleivių“ – ekipažo narių artimųjų ir giminaičių. Tam tikro pobūdžio sovietinė privilegija, kuomet „šiltose vietose“ dirbantys asmenys suveikdavo savo artimiesiems „blatą“ (sovietiniais laikais populiarus būdas artimiesiems suveikti paprastai neprieinamų produktų ar paslaugų, – red. past.).
„Aleksandr Suvorov“ nebuvo pačiu prabangiausiu sovietų upių laivyno laivu (jame, pavyzdžiui, nebuvo baseino, kaip „Anton Čechov“ ar „Lev Tolstoj“), tačiau siūlomos komforto sąlygos buvo išskirtinės tų laikų sovietinėms realijoms. Visos keleivių kajutės laive buvo pusiau liukso klasės (tai yra turinčios atskirą tualetą). Denyje buvo du restoranai, baras, skaitymo ir muzikos salonai. Viršutiniame denyje buvo įrengtas soliariumas, šokių aikštelė ir specialus priestatas su kino teatru viduje.
Būtent šiame atvirame denyje birželio 5-osios vakarą ir susirinko didžioji dauguma keleivių. Vakarienė jau baigėsi, žmonės rinkosi džiaugtis tradicinėmis pramogomis. Laivas plaukė pro V. Lenino tėvoniją Uljanovską, kino teatre vyko aukcionas, po kurio buvo planuojama parodyti seną, tačiau sovietų laikais itin populiarų detektyvą „Šventojo Luko sugrįžimas“. Veikė ir šokių aikštelė. Atostogaujantiems šachtininkams ir jų šeimos nariams tai buvo pakankama priežastimi atidėti laiką miegui vėlesniam laikui.
O ir kas plaukia kruiziniu laivu (gal pirmą ir paskutinį sykį gyvenime) tam, kad nueitų pamiegoti kajutėje? Čia pat, viršutiniame denyje buvo ir kapitono tiltelis. 20:00 pamainą perėmė kapitono vyresnysis padėjėjas Jevgenijus Mitenkovas. Laivo kapitonas Vladimiras Kleimenovas tuo metu miegojo savo kajutėje, jo pamaina turėjo prasidėti tik vidurnaktį. Prie šturvalo stovėjo vairininkas Uvarovas. Būtent šie du asmenys, Mitenkovas ir Uvarovas, padarė lemtingą klaidą, nulėmusią beveik dviejų šimtų žmonių žūtį.
Kraupus kapitono padėjėjo pasirinkimas
Uljanovske Volgos upę kirto Imperatoriškasis tiltas. Šis dviejų kilometrų statinys buvo suręstas 1916-aisiais, o po rekonstrukcijos 1950-aisiais juo galėjo važiuoti vienas traukinių sąstatas, o keliomis kelio juostomis ir automobiliai. Daugelyje tiltų laivybai yra skiriamas konstrukcijos vidurys, tačiau Uljanovo tiltas buvo kitoks. Tilto aukštis čia žemėjo prie kairiojo Volgos kranto, o laivams praplaukti buvo palikta trečioji arka, šalia dešiniojo upės kranto.
J. Mitenkovas negalėjo to nežinoti, jis mažiausiai 18 kartų iki tol plaukė pro šį tiltą vien „Aleksandru Suvorovu“. Tačiau vietoje to, kad, kaip įprasta, praplauktu trečiąja arka, jis nukreipia žmonių pripildytą laivą į šeštąją, kuri buvo gerokai žemesnė už laivą.
Žmonės buvo plėšomi į gabalus
22 val. 45 min. keleiviai, buvę savo kajutėse, išgirdo duslų smūgį ir girgždesį. Daugelis net nesuprato, kas tuomet nutiko. Pakilę laiptais, jiems prieš akis iškilo siaubingas vaizdas. Laiptai į viršų buvo užlieti kraujų, o pats denis tapo metalo nuolaužų, rastų ir žmonių, kurie dar prieš kelias akimirkas mėgavosi gaiviu birželio vakaru, dalių mišiniu.
Pilnu greičiu (apie 25 km/h) plaukęs laivas rėžėsi į tilto atramas. Metalinės sijos kaip peiliu perpjovė kapitono tiltelį ir už jo įrengtą kino teatrą. Visi ten ir atviroje šokių aikštelėje buvę žmonės pateko į tikrą mėsmalę. „Aleksandr Suvorov“, mirtinais spąstais tapusi mašina, iš inercijos plaukė toliau, o į tiltą atsirėmusios laivo konstrukcijos pradėjo „judėti atgal“ į gabalus plėšydamos denyje buvusius žmones.
Tuo pat metu tiltu važiavo krovininis sąstatas. Susidūrimas su laivu atvėrė 40 centimetrų skylę bėgiuose ir 11 iš 53 vagonų nuvažiavo nuo bėgių, kai kurie jų apsivertė.
Ant sužalotų laivo keleivių, išgyvenusių pirmosiomis nelaimės akimirkomis, užkrito medžių rastai, pabiro grūdai ir anglys. Nuo bėgių nuvažiavo ir cisterna su benzinu – tik stebuklo dėka, įsipainiojusi į tilto konstrukcijas, nenugarmėjo į apačią. Tikėtina, kad itin degiai medžiagai išbėgus ant laivo, gyvų nebūtų likę nė vieno.
Tipinė sovietinė reakcija: pranešimas pasirodė tik po poros dienų
Tačiau ir be to katastrofa buvo siaubinga. Viso žuvo 176 laivo keleiviai ir ekipažo nariai. Kūnus, tiksliau, jų dalis, iš Volgos pakrančių traukė dar beveik mėnesį. Uljanovsko ligoninės buvo perkrautos, daugeliui buvo diagnozuotos plėštinės žaizdos, amputuotos galūnės. Situaciją apsunkino dar ir tai, kad išlikusieji gyvi po susidūrimo buvo užpilti krovininio traukinio sąstato turiniu, pažymima „Onliner“.
Žmonių patekimas į ar iš Uljanovsko buvo apribotas, tačiau aukų skaičius buvo toks, kad nutylėti apie nelaimę, kaip tai buvo įprasta Sovietų Sąjungoje, nepavyko. Tik praėjus dviem dienoms 1983-ųjų birželio 7-ąją, TASS išleido tradiciškai sausą ir aptakų pranešimą: „Nuo KPSS Centrinio komiteto ir SSRS Ministrų tarybos. Birželio 5-ąj Volgos upėje, netoli Uljanovsko m., įvyko keleivinio motorinio laivo „Aleksandr Suvorov“ avarija, kurios metu neišvengta aukų. KPSS Centrinis komitetas ir SSRS Ministrų taryba išreiškia gilią užuojautą žuvusiųjų šeimoms ir artimiesiems“.
Paskutinė laivo auka – kapitonas
Tirti katastrofos aplinkybių atvyko ir valdžios sudaryta komisija, kuriai vadovo SSRS Ministrų tarybos pirmasis pavaduotojas Geidaras Alijevas. Uljanovske pradėjo sklandyti gandai apie diversiją, apie galimai girtą ekipažą, tačiau viskas buvo, kaip dažnai tokiais atvejais ir būna, daug paprasčiau. Žuvusių Mitenkovo ir Uvarovo kūnai buvo ištraukti iš Volgos dugno. Ekspertizė parodė, kad abu jie buvo blaivūs. Tai, aišku, neišgelbėjo jų nuo kaltinimų.
Tyrėjams iš esmės tereikėjo atsakyti į vieną esminį klausimą: kaip Mitenkovas, daugelį sykių plaukęs pro Impertoriškąjį tiltą, galėjo taip žiauriai suklysti? Komisijos išvadose buvo pateiktos kelios priežastys.
Visų pirma, tiltas nakties metu buvo neaprūpintas perspėjamaisiais šviesos šaltiniais. Antra, būtent priešais šeštąją arką stovėjo nedidelė upės kelių paskirstymo būdelė, kurią „Aleksandro Suvorovo“ įgula tamsoje galėjo supainioti su signaliniu ženklu, simbolizavusiu laivų praplaukimo vietą. Mitenkovas ir Uvarovas galėjo tamsoje nesusiorientuoti, ar prarasti koncentraciją, pamiršti apie šio tilto ypatybes, kuriame laivams buvo skirta dešinioji pusė, o ne centras.
Galų gale, kaltu dėl įgulos disciplinos trūkumo buvo pripažintas „Suvorovo“ kapitonas Vladimiras Kleimenovas. Jis išgyveno: susidūrimo metu smūgio banga jį nubloškė iš kajutės į vandenį. Netoli vienos iš tilto atramų jį ir aptiko gelbėtojai. Nepaisant to, kad jo pamaina turėjo prasidėti tik vidurnaktį ir jis turėjo teisę į poilsį prieš ją, V. Kleimenovas buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, iš kurių už grotų jis praleido šešis, o 1988-aisiais buvo išleistas į laisvę dėl sveikatos būklės. Patirtas stresas, išgyvenimai ir nelaisvė pavertė jį paskutine tragedijos auka. 1990-aisiais, praėjus kiek daugiau nei metams po išėjimo į laisvę, vyras mirė nuo širdies smūgio.
Laivas ir toliau plukdo linksmybių trokštančius rusus
Pats laivas, kaip bebūtų keista, katastrofą atlaikė pakankamai sėkmingai. Atlikus visas įmanomas ekspertizes jis buvo nuplukdytas į Dunojų, kur Izmailsko laivų remonto dirbtuvėse iš tuometės Čekoslovakijos atvykę inžinieriai užsiėmė jo remontu. Laivo net nepervadino, kaip yra įprasta tokiais atvejais. Jau 1984-aisiais „Aleksandr Suvorov“ sugrįžo į Volgos turistinio laivyno gretas.
Avarijos metu nukentėjusioji tilto dalis buvo visiškai pakeista tik rekonstrukcijos metu 2006-aisiais. Jos fragmentas buvo pastatytas šalia, kaip memorialas tragedijai.
Katastrofą patyręs laivas iki šiol plukdo žmonės kruizinėse kelionėse, dažnas jų net neturi suvokimo, į kokią siaubingą nelaimę buvo papuolusi ši plaukiojanti linksmybių pilis.
