Praeitą savaitę Rusijos judėjimas Liaudies-demokratinė sąjunga, vadovaujama buvusio ministro pirmininko Michailo Kasjanovo, tapo Europos Liberalų demokratų ir reformų (ELDR) partijos nariu. Iki šiol ELRD priklausė tik vieną rusų politinė jėga – liberalioji partija „Jabloko“. Tai, kad Rusijos liberaliosios jėgos siekia įeiti į bendrą europinį kontekstą – sveikintinas žingsnis, tačiau jis yra labiau simbolinis, negu praktinis. Šios jėgos deklaruoja ir palaiko visai susivienijusiai Europai svarbias demokratines vertybes, bet savo šalyje – Rusijoje – dažniausiai tampa pajuokos objektu ir autoritarinės valdymo sistemos įkaitais.
Įdomi ir pačios Europos Liberalų demokratų ir reformų partijos istorija. 1976 metais, ruošiantis pirmiems Europos Parlamento rinkimams, liberalai sukūrė bendrą „ Politinę Europos šeimą“. 1993 metais šio susibūrimo pagrindu buvo sukurta ELRD partija. Kaip skelbia jos oficialus tinklalapis, Europos Liberalų demokratų ir reformų partija jungia daugiau kaip 30 valstybių politines partijas, puoselėjančias bendrus liberalizmo, demokratijos ir reformos idealus. Iš esmės, ELRD yra tarptautinė ne pelno siekianti asociacija, jos būstinė randasi Briuselyje. Galima paminėti, jog ELRD priklauso ir trys Lietuvos partijos – Liberalų ir centro sąjunga, Lietuvos respublikos Liberalų sąjūdis ir Naujoji sąjunga.
Ateidami į europinę politinę šeimą rusų liberalai savotiškai bando parodyti, jog Rusija yra bendros Europos civilizacijos dalis, kad šioje šalyje gyvena žmonės, kuriems pagrindinės Europos teisės ir laisvės yra lygiai pat tokios svarbios, kaip ir Vakarų Europos šalių piliečiams. Tačiau išlieka klausimas, kaip toks žingsnis gali būti vertinamas pačioje Rusijoje? Žinomas politologas Andrejus Piontkovskis, kaip ir dalis kitų apžvalgininkų, pažymi, jog Rusijos politinio elito (tų, kurie šiandien turi savo rankose realią valdžią) santykis su Vakarais yra dvejopas – iš vienos pusės juos masina ekonominiai Vakarų civilizacijos pasiekimai - vakarietiška gyvenimo kokybė, prabangos prekės ir pan.
Iš kitos pusės, valdantysis elitas viešai propaguoja antivakarietišką (ypatingai - antiamerikonišką) ideologiją. Rusijos valdžia pro pirštus žiūri į pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus (dalis kurių jos pačios ir sankcionuotos) ir yra linkusi garsiai kalbėti apie „ypatingąjį Rusijos kelią“. Reikia pripažinti, jog ir dalis visuomenės yra paveikta šios jau nebe pirmus metus tikslingai vykdomos propagandos. Atsižvelgiant į tai, bet koks bet kurios rusų politinės jėgos judėjimas Europos link gali būti vertinamas vos ne kaip išdavystė (neatsitiktinai „parsidavėliškumu Vakarams“ mėgsta kaltinti liberaliai orientuotus judėjimus ir organizacijas pagrindinis šiandieninio Rusijos režimo veidas - Vladimiras Putinas).
Reikėtų pažymėti ir bendrai iškreiptą liberalizmo supratimą Rusijoje. Tikslinės propagandos dėka tokie žodžiai kaip „liberalizmas“ ir „demokratija“ tapo šioje šalyje vos ne keiksmažodžiais. Jie asocijuojasi su nerimastingu praeito amžiaus dešimto dešimtmečio laikotarpiu. Ši sąsaja turi savo logiką. Pirmiausiai, laikotarpį nuo 1991 iki 2000 metų tikrai galima pavadinti „rusų demokratijos“ (ar „demokratijos bandymo“) laikotarpiu, tačiau jis buvo susietas ir su didžiuliais išbandymais bei kataklizmais. Su apgailestavimu tenka pripažinti, jog Rusijos visuomenė neatleido demokratams už jų nesugebėjimą susitvarkyti su šalies valdymu ir noriai pasidavė „stabiliam autoritarizmui“. Dauguma Rusijos gyventojų nusprendė, jog paaukoti dalį laisvių vardan stabilumo nėra labai blogai. Deja, niekas iš jų nesuprato, jog toks sandėris iš esmės negali būti sąžiningas, o laisvių ir teisių kiekvienais metais tik mažės (ką ir galima dabar stebėti).
Jau esu minėjęs, jog M. Kasjanovo Liaudies-demokratinei sąjungai prisijungimas prie Europinės Liberalų demokratų ir reformų partijos yra simbolinis žingsnis. Jie žengia į šeimą, kurioje jų siekiai ir idealai yra suprantami ir palaikomi. Tačiau, galima pabrėžti, jog ten žengė tik jie, o ne visa Rusija. Įdomu, jog Liaudies-demokratinė sąjunga nėra net oficialiai užregistruota, visi bandymai tai padaryti žlugo, nes tam priešinosi atitinkamos valdžios institucijos, numanomai gavusios „direktyvą iš paties viršaus“. Pats M. Kasjanovas tapo vos ne vieninteliu liberalios opozicijos atstovu, bandžiusiu sudaryti konkurenciją V. Putino įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui. Nors jo šansai laimėti rinkimus buvo vertinami kaip menki, o valdžios kontroliuojamos visuomenės informavimo priemonės atvirai šaipėsi iš M. Kasjanovo, prie rinkimų jis taip ir nebuvo prileistas (Rusijos Vyriausioji rinkimų komisija išbrokavo didelę dalį parašų, surinktų tam, kad jis būtų iškeltas kaip kandidatas).
Tai, jog ELRD priėmė Liaudies-demokratinę sąjungą į savo gretas byloja, jog Europos liberalai faktiškai pripažįsta, kad M. Kasjanovas ir jo judėjimas susiduria Rusijoje su įvairiomis kliūtimis dėl politinių motyvų. Kitaip sakant, Europa (jau nebe pirmą kartą) pripažino tuos, kurių nenori pripažinti Kremlius. Tai savotiška moralinė paguoda Liaudies-demokratinei sąjungai. Deja, vargu ar po šio Europos pripažinimo liberalų balsas Rusijoje taps svaresnis ar labiau girdimas. Greičiausiai Kremlius atsižvelgs į Liaudies-demokratinės sąjungos narystę ELRD tik savo propagandos kontekste, t.y. tiesiog dar kartą pasinaudos galimybę suaktyvinti „parsidavėlių“ mito eskalavimą.
Viktor Denisenko
