Pasak minėto kanalo šaltinių Ukrainos saugumo tarnybose, kone visi okupantai vienbalsiu kalba apie tai, kad karas prieš Ukrainą yra blogiausias, kokį jiems teko matyti. Šiam karui esą neprilygsta nei Čečėnijos kampanijos, nei mūšiai Sirijoje ir Afganistane.
Be stipraus ukrainiečių pasipriešinimo, rusų karius taip pat labai demotyvuoja viršininkų požiūris į juos. Pranešama, kad vadovybė meta karius į mūšį be priedangos ir tada ima svarstyti, jog dalinys nėra pajėgus kovoti.
Rusų kariai patys suvokia, kad daugumoje sričių neturi jėgų efektyviai pulti. Nepaisant to, generolai ir toliau žarsto melagingus pažadus, kad „tuoj įvyks rotacija“ ir kalba apie netrukus laukiančią karo pabaigą.
Be to, teigiama, kad rusų kariai neįtikėtinai širsta girdėdami Kremliaus pareiškimus apie tariamą Rusijos sėkmę fronte.
Kariškiai taip pat skundžiasi, kad vadovybė visiškai neatsižvelgia į rusų aukas. Suskilusioms bataliono taktinėms grupėms, sudarytoms iš 50–150 vyrų, duodami įsakymai eiti į mūšį ir šturmuoti Ukrainos pozicijas, kuriose ką tik krito šimtai jų bendražygių.
Kai kuriose vietovėse rusams tenka bėgti per laukus ir plantacijas tiesiog ant savo karių lavonų. Kai kur palaikai ištisas savaites guli saulėje.
Nuolatinė nervinė įtampa, dalyvavimas kovose, kurios niekada nesibaigia, lavonų kvapas ir vaizdas net labai patyrusius kariškius varo iš proto.
Be to, pasak šaltinių, jų atlyginimai buvo sumažinti perpus.
Rusų kariai ėmė ne tik svarstyti karo prieš Ukrainą prasmę, bet ir pradeda susiatikyti su mintimi, kad gali nebegrįžti namo. Dauguma užpuolikų į kariuomenę atėjo tik dėl galimybės užsidirbti daug pinigų. Tačiau užpuolus Ukrainą rublis nuvertėjo, o visos kainos Rusijoje išaugo mažiausiai dvigubai. Todėl kariai skursta, nors jiems mokamas vadinamasis „kovinis atlyginimas“.
Vidutiniškai, pasak šaltinių, Rusijos karys gauna apie 117 tūkst. rublių, tačiau ši suma yra tiesiog neįtikėtinai maža už dalyvavimą tokiame kare. Motyvacijos trūkumas, kurį dar padidino labai prasta logistika ir itin mažas užmokestis už tokią riziką, lėmė tai, kad rusai net nebesmerkia dezertyrų. Be to, kai kurie net sako, kad jiems netrukdo nusikaltimų vykdytojai.
Dėl visų šių veiksnių rusų kariuomenėje kasdien daugėja dalinių, kurie atsisako kovoti, nepaisant grasinimų sušaudyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Į tarnybą priimti vyrai, matydami, kaip patyrę veteranai paniškai bijo vykti į mūšį, meldžia tik vieno – grįžti namo. Už dalyvavimą kare jiems praktiškai nieko nemokama, tuo pat metu būtent jaunieji šauktiniai yra labiausiai persekiojami. Dėl šantažo jie turi dirbti daugiau nei kiti, mažiau valgyti ir paklusti aukščiau pareigose esančiųjų norams.
