Nematuok visų pagal save. Žmonės yra skirtingi. Tikrai nuobodu man būtų gyventi su tavo masteliais. Esu įpaprasta šešiasdešimtmetė moterėlė, ne sportininkė ir ramiausiai perplaukiu kilometrinį ežerą pirmyn ir atgal neustojusi, Ir kodėl gi aš negaliu pasiplaukioti, jeigu man tai patinka. Dėl to kad tau svaigsta galva? Pasigydyk tada pas kitiems rekomenduojamus specialistus.

APIE ALPINIZMĄ

Psichologai sako:
"alpinistai – paprastai labai draugiški žmonės", jie dažnai "atsiduria gyvybei pavojingoje situacijoje", ... "alpinizmas – truputį mazochistinis sportas ir kartais labai sunku pasakyti, kur yra valia ir išbandymas, o kur jau prasideda mazochizmas".

Aš pasakysiu dar daugiau:
tai nesveiki žmonės, kuriems reikalinga pagalba. Juose veikia susinaikinimo programa - tai lyg lėtinė dvasinė savižudybė. Tai daugiau nei rūkymas, girtuokliavimas ir depresija kartu sudėjus. Stebiuosi kad specialistai nekalba apie tai - matyt neišdrįsta, nes pas mus alpinistai juk pagarboj.

Aš ne prieš kalnus. Aš ne prieš ežerus. Ne prieš jūras.
Tai - gražu, tai romantika, tai - poilsis; prie tinkamų aplinkybių tai gali būti įkvėpimo šaltinis, tai padeda susimąstyti.
Bet aš prieš, kai žmogus vienas niekam nematant sugalvoja perplaukti kilometrinį ežerą (galima tai daryti plaukiant iš paskos valčiai),
aš prieš, kai žmogus sugalvoja pasigrožėti kalnais > 8000 m aukštyje (galima tai daryti ir 4000 m aukštyje, su minimalia rizika ir ten dar gražiau), nė velnio nepamąstysi, kai > 8000 m aukštyje galva taip svaigsta kad nesi tikras ar tuojau neprarasi sąmonės,
aš prieš, kai žmogus ryžtasi jūrą perplaukti valtimi.
Nes aš - prieš savižudybes.
Dvasinius ligonius reikia gydyti. Tam yra artimieji, yra psichologai-psichiatrai-psichoanalitikai.