Prieš daugiau kaip savaitę dvejose metro stotyse Maskvoje nugriaudėjo sprogimai, žuvo daugybė žmonių. Be jokių abejonių, tai yra didžiulė tragedija. Kaip šios tragedijos akivaizdoje elgėsi ir elgsis valdantysis Rusijos režimas? Atrodo, kaip ir įprastai...
Jau galima daryti kai kurias išvadas. Nors, atrodytų, po tokios tragedijos valdžia tiesiog privalėjo pademonstruoti žmogiškumą, viskas iš esmės vėl apsiribojo garsiais pareiškimais (ministras pirmininkas Vladimiras Putinas eilinį kartą demonstravo vaizdingo kalbėjimo meną, reikalaudamas „iškrapštyti teroristus iš kanalizacijos dugno“) ir propagandinėmis užuominomis (Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas užsiminė apie galimą „gruzinišką pėdsaką“). Ar verta vis dar drebinti orą abstrakčiais grasinimais bei tęsti propagandinį karą su Gruzija tokioje situacijoje – klausimas labiau retorinis, nei praktinis.
Atsakomybę už išpuolį galiausiai prisiėmė čečėnų kovotojas Doku Umarovas. Iš vienos pusės, Maskvai tokiu būdu buvo priminta, jog kartas nuo karto reklamuojamas stabilumas Šiaurės Kaukaze yra tik mitas. Kremlius jau nebe pirmus metus teigia, jog kovotojų skaičius šiame regione yra labai nedidelis – apie 500 – 700 žmonių. Be to, vos ne kiekviena mėnesį raportuojama apie „sėkmingai sunaikintus“ kovotojus. Pačiais kukliausiais paskaičiavimais, jeigu tikėti federalinio centro pareiškimais, kiekvienais metais Šiaurės Kaukaze jų likviduojama net po kelis šimtus. Tačiau išpuolių prieš kariuomenės, jėgos ir valdžios struktūrų atstovus intensyvumas verčia suabejoti Rusijos generolų pareiškimais. Be to, „oficialus“ kovotojų skaičius, apie kurį kalba Maskva, irgi faktiškai nesikeičia. Žmogaus teisių gynėjai teigia, jog Šiaurės Kaukaze į „sunaikintų kovotojų“ skaičių neretai įtraukiamos visos atsitiktinės vadinamųjų antiteroristinių operacijų aukos (tokių aukų būna nemažai). Tai paaiškina paradoksą, kodėl nežiūrint į Rusijos jėgos struktūrų gyrimąsi „kovos su teroristais“ pasiekimais, pačių kovotojų aktyvumas išlieka tokiame pat lygyje kaip ir ankščiau.
Kartais net atrodo, jog nuolatinis teroristinis pavojus yra parankus valdančiajam Rusijos režimui. Neaptariant konspirologinės teorijos, jog prie sprogimų Maskvos metro stotyse ranką galėjo prikišti Federalinė saugumo tarnyba, galima pastebėti, jog šitie išpuoliai gali turėti labai tiksliai apibrėžtą įtaką vidiniam šalies gyvenimui.
Esu įsitikinęs, jog po šių išpuolių Rusijoje sustos Vidaus reikalų ministerijos struktūrų reforma, kuri grėsė išjudinti per pastaruosius metus susiformavusius ir sustabarėjusius jėgos struktūrų klanus. Visos jėgos struktūros, „teroristinės grėsmės akivaizdoje“, susigrąžina sau šventos karvės, kurios nevalia liesti, statusą.
Naujas jėgų mobilizavimas kovai su terorizmu gali pataisyti ir kiek susvyravusį V. Putino reitingą. Be to, vienijant visuomenę aplink „valdžios vertikalę“, galima užčiaupti burnas visiems, kas išdrįso protestuoti prieš esamą rėžimą ir jo autoritarinę valdymo formą. Galima priminti, jog pastaruoju metu vis daugiau žmonių (nors vargu ar jie šiandien sudaro kritinę masę) ryždavosi išeiti į Rusijos miestų gatves su lozungu „Šalin Putiną!“ (Putinas šiuo atveju labiau simbolizuoja ne konkretų žmogų, o visą per dešimtmetį susiformavusią valdžios sistemą). Dabar, po išpuolių metro, visus protestuotojus galima bus apkaltinti netiesioginiu „talkinimu teroristams“ bei „nepatriotiškais“ veiksmais.
Ypatingą dabartinių sprogimų reikšmę galima paaiškinti ir tuo, jog Europinės Rusijos dalies gyventojai jau buvo atpratę nuo teroristinės grėsmės. Prieš tai paskutinį kartą sprogimai Maskvos metro griaudėjo 2004 metų Beslano tragedijos išvakarėse. Beje, po įvykių Šiaurės Osetijoje, Rusijos valdžia buvo pademonstravusi naują „poteroristinių“ veiksmų tradiciją – naudoti išpuolius kaip pretekstą netikėtiems politiniams sprendimams. Galima priminti, jog po Beslano tragedijos buvo panaikinti regionų lyderių rinkimai – gubernatorius ir autonominių respublikų vadovus pradėjo tiesiogiai skirti prezidentas.
Ar dabartiniai išpuoliai taps pretekstu naujiems netikėtiems sprendimams? Sunku pasakyti, tačiau Rusijoje leidžiama „Nezavisimaja gazeta“, remdamasi informacijos šaltiniu Generaliniame Rusijos kariuomenės štabe, pranešė, jog nuo šių metų planuojama siųsti į karines bazes Čečėnijoje, Dagestane ir Ingušijoje ne tik profesionalioje tarnyboje esančius karius, bet ir šauktinius. Suprasti tokio sprendimo logiką nėra lengva. Perspektyva tarnauti neramiame regione, kuriame, iš esmės, vyksta tylus pilietinis karas, turėtų dar labiau atbaidyti jaunimą nuo tarnybos kariuomenėje, kurios ir taip dauguma vengia dėl niekaip nepažabojamos nestatutinių santykių problemos. Sprendimas siųsti į Šiaurės Kaukazo regioną tarnauti šauktinius karius gali sukelti papildomą įtampą, baimę ir nerimą visuomenėje (dar nėra pamirštos abiejų Čečėnijos karų aukos). O baimė ir nerimas didina visuomenės paklusnumą ir sukalbamumą – tai, ko valdantysis Rusijos režimas, iš esmės, visą laiką ir siekė.
Taigi, apibendrinant, galima pasakyti, jog praeitos savaitės įvykiai Rusijoje palieka slogaus déjà vu (pranc. – „jau matyta“) jausmą. Gana atsainus ir vienpusiškas požiūris į be galo sudėtingą Šiaurės Kaukazo problematiką „grąžino“ teroro grėsmę į Maskvos gatves. Tačiau gal tai sudėtingesnio politinio žaidimo dalis ir savotiška preliudija triumfatoriškam V. Putino sugrįžimui? Kaip sakoma, pagyvensime – pamatysime.
Viktor Denisenko
