Vargu ar JAV diplomatijos vadovė Condoleezza Rice nuoširdžiai tikėjosi Vidurio Rytuose atkurti taiką - tačiau santykiuose su Rusija viskas turėjo būti tvarkoje. Naujausias konfliktas Kaukaze rimtai kenkia jos susikurtam įvaizdžiui.
Baigiantis JAV prezidento George'o W.Busho antrajai kadencijai, neišvengiamai artėja ir dabartinės valstybės sekretorės pasitraukimo metas. Vargu ar esant tokioms aplinkybėms galėjo nutikti kas nors nemalonesnio, negu Rusijos invazija į Gruziją, sukėlusi tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą ir privertusi susvyruoti C.Rice - Rusijos žinovės - prestižą.
Karjera, vardu Rusija
C.Rice gyvenime Rytų Europa ir Rusija visada vaidino ypatingą vaidmenį. Nuoširdus susidomėjimas regiono kultūra ir politika buvo jos akademinės ir viešosios veiklos pagrindas. Juk būtent derybos su Sovietų Sąjungos lyderiais Berlyno sienos griuvimo išvakarėse, kuriose C.Rice dalyvavo nors ir antraplaniame, tačiau pakankamai svarbiame vaidmenyje, padėjo sukurti jos įvaizdį. Vokietija buvo suvienyta, Maskva, bent jau taip atrodė, susitaikė su buvusių satelitų ir priklausomų teritorijų netektimi, o C.Rice galėjo tęsti savo svaiginančią karjerą.
"Condy" noriai pasakodavo apie tai, kaip formavosi jos moksliniai interesai. Pasaulis turėjo progą sužinoti, jog jau 1962-aisiais, SSRS nusprendus dislokuoti Kuboje branduolines raketas, 7-metei juodaodei mergaitei iš neturtingo Pietų rajono tai kėlė daugiau nerimo, negu naktiniai baltųjų rasistų išpuoliai. Tuo tarpu 1968-ieji, pačios C.Rice teigimu, jos atmintyje visų pirma liko kaip sovietų invazijos į Čekoslovakiją, o ne Martino Lutherio Kingo ir Roberto F.Kennedy nužudymo, metai. Vėliau, jau įsigilinusi į Rusijos kultūrą ir istoriją, ji teigė geriau besijaučianti Maskvoje, negu daugelyje JAV miestų.
Ir štai 2008 metais rusų tankai vėl įsiveržė į pripažintos suverenios valstybės teritoriją. Tuo pačiu metu JAV susiduria su tokiais išbandymais kaip draugiško Pakistano diktatoriaus atsistatydinimas, Talibano atgimimas Afganistane, eilinį kartą stringančios Izraelio ir palestiniečių derybos, problemos stabdant Irano ir Šiaurės Korėjos branduolines programas. Vis dar neaiški ir padėtis Irake. Tačiau nė viena iš šių nesėkmių, ko gero, neturi savyje tokio skausmingo, C.Rice asmeniškai žeidžiančio užtaiso kaip Rusijos sprendimas numoti ranka į ilgamečio bendradarbiavimo patirtį ir imtis vienašališkos jėgos politikos.
Juk C.Rice 2000 metais, kai G.W.Bushas pasirinko ją savo nacionalinio saugumo patarėja, nebandė apsimesti Vidurio Rytų ar Kinijos eksperte. Užtat visi tikėjo jos sugebėjimu rasti bendrą kalbą su Rusijos vadovais, primena JAV dienraštis "The New York Times".
Iki šiol nėra aišku, ar C.Rice nepakankamai tiksliai įvertino dabartinę padėtį Kremliuje ir Pietų Kaukaze, ar visgi ji tiesiog buvo priversta nusileisti kitų G.W.Busho administracijos pareigūnų spaudimui. Atrodo, jog JAV valstybės sekretorė konflikto išvakarėse mažų mažiausiai bandė perspėti Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį, kad šis neturėtų tikėtis JAV paramos tuo atveju, jeigu pirmas ims provokuoti Rusiją. Problema, ko gero, buvo ta, kad viceprezidentas Dickas Cheney ir jo patikėtiniai tuo pačiu metu Tbilisiui siuntė priešingus signalus - taip pat "Stinger" priešlėktuvinių raketų pavidalu.
Rezultatas bet kokiu atveju liko toks pats - pavojingai paaštrėję JAV ir Rusijos santykiai, pastarajai jaučiant savo nebaudžiamumą ir vis garsiau žvanginant ginklais.
Realizmas ir idealizmas
Derėtų prisiminti, jog JAV užsienio politikai visada buvo būdinga įtampa tarp idealizmo ir realizmo - dviejų mąstymo apie pasaulį būdų, atstovaujamų atitinkamai prezidento Woodrowo Wilsono "Keturiolikos taikos punktų" bei George'o Kennano SSRS "sulaikymo strategijos". C.Rice karjera gali būti puikus įrodymas, kad nei vienam iš jų taip ir nepavyko galutinai įsigalėti.
"The New York Times" pastebėjimu, C.Rice atėjo į G.W.Busho komandą, žadėdama itin pragmatišką, realistinį požiūrį į tarptautinių santykių problemas. Turėjo būti nustatyti nacionaliniai JAV interesai, iškelti aiškūs užsienio politikos tikslai ir uždaviniai, kurių derėjo griežtai laikytis ir nekreipti daug dėmesio į vertybinį politikos aspektą. Po 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos išpuolių viskas apsivertė aukštyn kojom - JAV saugumo garantu buvo paskelbta demokratijos sklaida Vidurio Rytuose, ir būtent C.Rice žengė pirmosiose "demokratijos skleidėjų" gretose. Rezultatas - JAV kariuomenė ilgam įklimpo Afganistane ir Irake, Vašingtonas susigadino savo gerą vardą ir, kaip ima aiškėti, atrišo Rusijai rankas tvarkytis "savo kieme" taip, kaip jai patinka. Visa tai - tuo metu, kai JAV diplomatijai vadovavo viena geriausių Rusijos žinovių.
Tai, kaip ateityje bus vertinamas C.Rice palikimas, didele dalimi priklausys nuo tolesnių įvykių Pietų Kaukaze. Gėdingas atsitraukimas nuo Rusijos sienų reikštų tai, kad JAV ne tik susilpnėjo G.W.Busho valdymo laikotarpiu, bet ir parodė savo silpnumą visam likusiam pasauliui.
