Į Rusijos televizijas grįžta politinė satyra. Antivyriausybinių demonstracijų banga ir netikėti teismų sprendimai rodo pašlijusią drausmę. Ar mes regime naujo Rusijos valdžios ciklo pradžią?
Krizės įtaka politikai.
Pasaulinė ekonominė krizė pradeda visai ne juokais veikti įvairių šalių politiką. Tai šen, tai ten plyksteli masiniai protestai su vitrinų padaužymais ar atsistatydina jautresnės psichikos vyriausybė. Įvairios valstybės renkasi skirtingas reakcijos į krizę strategijas.
Demokratinėse šalyse gyventojams kas dieną primenama, kad yra labai blogai ir bus dar blogiau. Autoritariniai režimai, kaip jiems įprasta, stengiasi elgtis kuo paslaptingiau, kol vieną rytą nubudę piliečiai ūmai sužino, kad nacionalinė valiuta devalvuota. Tad kol kas jokia kovos su krize strategija nepasiteisino, tačiau demokratinėse valstybėse dar nematyti ženklų, kad kyla grėsmė konstitucinei santvarkai. Tuo tarpu autoritariniai režimai jaučiasi pakankamai nejaukiai. Kinija kol kas savo įvaizdį dar išlaiko, o Rusijoje, panašu, drausmė pašlijo.
Dar prieš pusę metų Rusija atrodė itin galinga. Naftos ir dujų doleriai plūdo milijardais, o gyventojai demonstravo atsidavimą valdžiai net su šunuodegiavimo elementais. Netgi rusų humoristai pastaraisiais metais privengdavo šaipytis iš Putino. Ne iš baimės - sovietmečiu tai nebijojo, o dėl komercinių sumetimų - publikai nepatiks.
Ir štai prieš porą mėnesių atkreipiau dėmesį, kad politinė satyra vėl grįžo į rusiškas televizijas. Tapo aišku - prasideda. Po to buvo automobilininkų protestai Tolimuosiuose Rytuose, kuriems raminti buvo siunčiamos pajėgos iš centro, nes vietiniais jau nebegalima pasitikėti, o šiuo metu antivyriausybinės demonstracijos įvairiuose miestuose jau nieko nebestebina.
Senos istorijos kiša koją
Maža to, svyruoja ir pati valdžios piramidė. Teismas atmetė akivaizdžiai sufabrikuotą bylą dėl žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo, dar šiemet gali tekti paleisti iš kalėjimo Michailą Chodorkovskį, o prezidentas Dmitrijus Medvedevas, laikomas Vladimiro Putino žaisliuku, bando mojuoti mažais kumštukais prieš savo patroną, grasindamas pareikalauti jo atsakomybės už krizės padarinius.
Visi šie faktoriai paliudija seną žmonijos patirtį, kad kai sekasi, gali sau leisti prikrėsti kvailysčių, kurios grįžta bumerangu, kai nebe taip sekasi. A.Politkovskajos žmogžudystė buvo politinė, ir seniai žinoma, kad politines žmogžudystes geriausia tyliai numarinti - atseit niekas nieko nematė. Beje, taip buvo gana sėkmingai padaryta Galinos Starovoitovos atveju. Tačiau V.Putinas tuo metu jautėsi labai tvirtai ir lengva ranka leido savo ereliams čekistams pažaisti. Tie ir žaidė su kažkokiais neaiškiais čečėnais, kol laikai pasikeitė, o įsidrąsinęs teismas pats nusprendė pažaisti nepriklausomą ir spjovė vyriausybei į barzdą.
M.Chodorkovskio atvejis, aišku, nebuvo kvailystė iš V.Putino pusės. Tai buvo iš esmės gera viešųjų ryšių akcija, padėjusi užkariauti didžiulį populiarumą savo šalyje. Pats M.Chodorkovskis nelaikytinas nekalta auka, dėl kurios reikėtų lieti krokodilo ašaras. Visi tie masinės privatizacijos, „otkatų“ ir mokesčių grobstymo virtuozai Rusijoje (kaip, beje, ir Lietuvoje), turi už ką pasėdėti už grotų, ir bet kokia valdžia, kuri pradės bent keleto iš jų baudžiamąjį persekiojimą, kaip mat bent trimis šimtais procentų pagerins savo reitingus visuomenės apklausose. V.Putinui šiuo atveju galima prikišti tik tai, kad jis pasodino tik vieną oligarchą, o ne visus, bet ir to vieno pakako, kad savo tautai jis taptų pusdieviu. Aišku, dabar, kai viskas eina blogyn, tauta gali pakoreguoti savo požiūrį ir šiuo klausimu.
D.Medvedevas yra dar vienas įrodymas, kad, nors V.Putinas yra puikus taktikas valdžios žaidimuose, strateginis mąstymas vis dėlto šlubuoja. Galybės ir klestėjimo metu atrodė, kad koks skirtumas, kaip vadinsiesi, jei esi tikrasis valdovas. Sovietų Sąjunga, kaip žinia, turėjo ir nominalų parlamentą, ir vyriausybę, bet realiai vadovavo Komunistų partijos Politbiuras.
Vis dėlto krizinė situacija yra puikus metas perstumdyti galių laukus, ir atrodo, kad D.Medvedevas tai pagundai neatsispirs. Tikrai nelinkiu šito kaimyninei valstybei, bet labai gali būti, kad greitu laiku tikrojo šalies vadovo klausimą, kaip 1993-aisiais, nulems paprastas faktorius - kam paklus aplink Maskvą dislokuoti kariniai daliniai.
Savitas valdžios ciklas
Panašu, kad V.Putino kalbos apie savitą Rusijos demokratiją yra visiškai pagrįstos. Aišku, dėl žmogaus teisių reikėtų dar dirbti ir dirbti, bet valdžių kaita vyksta, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, Kinijos ar Baltarusijos. Tiesa, valdžių kaitos ciklas bene geriausiai parodo rusiškos demokratijos savitumą. Vakarų demokratijose valdžia keičiasi vienodais kalendoriaus ir Konstitucijos nustatytais periodais. Ir nesvarbu, ar JAV prezidentas populiarus, ar ne - trečios kadencijos jam nematyt.
Rusijoje rinkimai irgi periodiškai vyksta, bet valdžia keičiasi ne po rinkimų, o kai smogia ekonominė krizė. Pirmiausia atpiginta nafta sugriovė sovietiją. 1998-ųjų krizė ištrenkė Borisą Jelciną iš posto pačiame oficialios kadencijos viduryje. Po to dvi kadencijas prezidentavo V.Putinas, kuris išlaikė realią valdžią ir pasitraukęs iš posto, tačiau tikėtina, kad jos neteks dėl dabartinės ekonominės krizės. Gal jau laikas rusams pasikoreguoti Konstituciją ir eiti balsuoti ne kas keturis metus, o kai smogia eilinė krizė.
Giedrius Kiaulakis