V. Putino propagandinėje informacijos sklaidoje Rusijos karinė galybė, ypač po karo veiksmų Ukrainoje pradžios, užima svarbią reikšmę. Tam skiriama daug dėmesio, o savo potencialiam rinkėjui suvilioti Rusijos kariuomenės konstruktoriai reguliariai pateikia naujų ginkluotės iš fantastikos srities pavyzdžių.
1990-aisiais britų pasieniečiai konfiskavo krovinį, turėjusį plaukti iš Tysporto į Iraką. Tai buvo beveik pusantro futbolo aikštės ilgio patrankos fragmentas ir būtų suteikęs Saddamui Huseinui galimybę įgyvendinti jo kosmoso užkariavimo projektą „Babilonas“, o perspektyvoje – leisti ilgojo nuotolio raketas.
Dabar pasigrožėti šiomis konfiskuotomis gigantiškomis pabūklų dalimis galima keliuose britų muziejuose, rašoma „Polytica“. Šie gigantizmo vaizdiniai yra neblogas atspirties taškas, analizuojant reguliarius Rusijos naujienų agentūros TASS „stebuklingos lazdelės“ pranešimus apie ginkluotę, kuri tariamai leis Kremliui aplenkti savo oponentus.
„Poseidono“ apokalipsė
Iš visų Rusijos karinės pramonės projektų daugiausiai emocijų jau eilę metų kelia programa kodiniu pavadinimu „Poseidon“ („Status-6“ arba „Canyon“ NATO kvalifikacijoje). Britų žiniasklaida jau pavadino ją „pasaulio pabaigos torpeda“. Tai neturėtų stebinti, juk ši ginkluotė leistų panaudoti 2 – 100 megatonų branduolinę galvutę. Antroji reikšmė gana akivaizdžiai simbolizuoja armagedoną, juk jos galia beveik dvigubai viršija kada nors anksčiau naudotą branduolinį užtaisą.
„Poseidonas“ primena milžinišką torpedą (jos ilgis – 24 metrai), tačiau tikslesnis jos įvardijimas būtų „povandeninis dronas“, turintis dar ir autonominį branduolinį variklį. Tokio technologijų stebuklo paskirtis – pakrančių įtvirtinimų ir lėktuvnešių grupių neutralizavimas. Tokios galios branduolinės galvutės leidžia rusams pasaulį gąsdinti ne tik tiesioginiu taikinio sunaikinimu, bet ir smūgio jėgos pasekmėmis – pavyzdžiui, kilsiančiu cunamiu.
Daugiausiai nerimo, ypač JAV, kelia net ne potenciali branduolinės galvutės galia, o paties drono techninės galimybės: praktiškai neribotas veikimo spektras, greitis iki 200 km/h, galimybė veikti 1 tūkst. metrų gylyje. Iš esmės tai reiškia, kad sunaikinti tokį aparatą būtų ypač sudėtinga.
Visuomenė apie „Poseidon“ projektą sužinojo prieš 5-erius metus: iš pradžių buvo specialiai nutekinta informacija, o vėliau pasirodė ir oficialus pareiškimas. Iki šiol atviru lieka klausimas, ar toks prototipas apskritai egzistuoja, tačiau rusų šaltiniuose tvirtinama, kad jau 2027-aisiais kariuomenei tariamai bus pateikti 32 tokie aparatai. Kiek daugiau informacijos apie šių povandeninių dronų nešėjus-povandeninius laivus „Belgorod“ ir „Chabarovsk“. Pirmasis yra statomas net nuo 1992-ųjų, šiuo metu jis yra išbandomas jūroje, antrasis povandeninis laivas pradėtas statyti prieš šešerius metus, tačiau gamybos proceso užbaigimas yra vis atidedamas.
Naikintuvų ir lėktuvnešių greitis
Vienas iš pagrindinių Rusijos bei JAV karinio jūrų laivyno ypatumų yra galimybė palaikyti aviacijos karines operacijas bet kuriame pasaulio taške. JAV tam pasitarnauja įspūdinga 11 lėktuvnešių armija. Tokio laivyno niekada nebuvo nei SSRS, nei tuo labiau Rusijoje. Geras pavyzdys, kokios problemos Maskvai kyla šioje srityje, būtų bandymas panaudoti savo vienintelį lėktuvnešį karo veiksmų Sirijoje metu, pasibaigęs visišku fiasko.
Tačiau, jeigu būtų kalbama apie projektus, kurie yra konceptualioje stadijoje, tai rusų konstruktoriams iš esmės lygių nėra visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Rusijos Krylovskio valstybinio mokslo centro specialistai parengė projektą, kuriame šios šalies ateities lėktuvnešis labiau panėšėtų į katamaraną, tai yra, tyrėtų du tarpusavyje sujungtus korpusus.
Tokio technologinio sprendimo netaiko nė vienas laivynas pasaulyje. Galimai, rusų inžinieriai taip tikisi laimėti greičio faktorių – kelių korpusų laivai gali judėti greičiau už vieno to paties ilgio ir variklio galingumo korpuso laivą. Toks lėktuvnešis galėtų pagyvinti Rusijos laivyno strategines galimybes. Tačiau iki šiol nėra jokių duomenų, kiek šis projektas pasistūmėjo į priekį. Paskutinį sykį demonstracinis jo modelis buvo pasirodęs karinėje parodoje „Armija 2018“.
Greitis, kaip pagrindinis privalumas, yra numatytas ir naujausios kartos naikintuvui MiG-41. Pirminė jo užduotis būtų Rusijos oro erdvės kontrolė, ir čia jis turėtų pakeisti dabar naudojamus MiG-31. Superginklu jį galima vadinti dėl išvystomo įspūdingo – keturiskart viršijančio garso – greičio ir galimybės atlikti misijas net 45 tūkst. metrų aukštyje.
Jeigu toks orlaivis jau būtų naudojamas dabar, tai jis būtų greičiausias serijinės gamybos pilotuojamas skraidantis aparatas, beveik vienu garso greičiu viršijantis pagal šį rodiklį JAV žvalgybos lėktuvą SR-71 „Blackbird“.
MiG-41 turėtų viršenybę prieš kitus priešo lėktuvus, šių aparatų reiktų mažiau tam, kad būtų užtikrinta Rusijos teritorijos gynybos misija. Maža to, žadama sukurti išskirtinę ginkluotę: nuo lazerio iki tolimojo nuotolio „oras-oras“ raketų, kurios galėtų pasiekti net ir iki penkių kartų garso greitį viršijančius taikinius. MiG-41 prototipas buvo pradėtas kurti 2017-aisiais, žadama į kariuomenę jį pristatyti iki šio dešimtmečio vidurio.
Viskas gražu ant popieriaus
Tai tik keli Rusijoje projektuojamos ginkluotės, skirtos pagąsdinti Vakarų stebėtojus ar paskatinti galios valstybės jausmą savo šalies gyventojams, pavyzdžiai. Tiesa, nėra aišku, kiek bent kažkuris iš jų turi realių galimybių bent jau pasiekti gamyklas ir pačią kariuomenę. Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje apie tokios ginkluotės atsiradimą kalbama užtikrintai, tačiau daugelis Vakarų, net ir tos pačios Rusijos karybos ekspertų skeptiškai vertina šalies technologinį pajėgumą.
„Po SSRS griūties Rusijos karinės pramonės sektoriaus gamyklos neteko galimybių serijiniu būdu kurti ginkluotės sistemas remiantis savo pačių pajėgomis. 2014-aisiais, po Krymo aneksijos, jie buvo atskirti nuo Vakarų technologijų. Šią problemą iliustruoja užstrigęs tankų T-14 „Armata“, naikintuvų Su-57 ar fregatų „Admiral Gorškov“ tiekimas kariuomenei“, – cituojamas „Defence 24“ analitikas, atsargos kapitonas Maksymilianas Dura.
T-14 „Armata“ paskutinį sykį masinė gamyba buvo atidėta 2021-ųjų vasarį. Skelbiama, kad šio pažangaus tanko didžiausia problema – kaina, kuri netinka ne tik eksportui į užsienio šalis, tačiau per brangi ir pačios Rusijos kariuomenei.
Lengviausia spekuliacijas paneigti būtų dėl naujojo „dviejų denių“ lėktuvnešio, nes Rusija turi mažai patirties tokio tipo laivų gamyboje. Šalis taip pat neturi reikalingos tokio lėktuvo palaikymo grupės laivų. Net jeigu ir pavyktų tokį projektą išvystyti iki gamybos stadijos, toks laivyno performavimas kainuotų Rusijai beprotiškus pinigus.
„Poseidon“ ir naujos kartos naikintuvų gamyboje rusai yra gerokai labiau pažengę dar nuo Šaltojo karo laikų ir čia galima tikėtis, gal ir su didesniu pavėlavimu, galutinio produkto. Tačiau ir čia situacija nėra palanki Rusijai. „Jeigu Rusija negali susitvarkyti su tokio palyginti paprasto povandeninio drono, kaip „Remus“ ar „Gavia“ sukūrimu, sunku įsivaizduoti, kad jai pavyks įgyvendinti „Poseidon“ projektą. Problemiškos bus valdymo ir kontrolės sistemos, visų pirmą paties reaktoriaus. Jos turės būti absoliučiai autonominės ir itin patikimos“, – „Polytika“ pažymi M. Dura.
MiG-41 atveju rusams neįveikiama užduotimi gali tapti variklio gamyba. Pirmųjų serijinių Su-57 naikintuvų egzemplioriai, kuriuos kariuomenė turėtų gauti jau artimiausiu metu, bus aprūpinti varikliais, kurie šiuo metu naudojami Su-35. Naujos kartos variklių kūrimo procesas užsitęsė, todėl buvo nuspręsta remtis senesnėmis technologijomis. Rusų karybos analitikas Vasilijus Kašinas „National Interest“ pripažino, kad MiG-41 ginkluotėje gali atsirasti 2035-2040 metais.
Tikroji misija – miglos į akis pūtimas?
Jeigu superginkluotės sukūrimo programos įgyvendinimas atrodo labai miglotas, kodėl tuomet Kremlius tam teikia tiek jėgų ir lėšų?Rusijos superginkluotė gali ir neegzistuoti, tačiau svarbu, kad būtų kontroliuojamas slaptų projektų informacijos nutekinimas. Pačioje Rusijoje tai veikia kaip V. Putino kuriamas mitas apie „galios valstybės statuso susigrąžinimą Rusijoje“ ir prilyginimą SSRS.
Užsienio politikos arenoje tai veikia kaip dezinformacija ir tikrųjų galimybių maskavimas. Rusija nevengia pačiu aukščiausiu lygiu „informuoti Vakarų partnerius“, kad šalis jau netrukus bus pasirengusi (kai tik pavyks sukurti superginkluotę) ne tik suduoti branduolinį smūgį, tačiau ir apsisaugoti nuo atsakomojo. Net jeigu tokio galimo konflikto perspektyva ir atrodo itin menka, tai kelia nerimą, verčia imtis kažkokių veiksmų, eikvoti pinigus ir laiką.
Gali būti, kad lėktuvnešis-katamaranas niekuomet neprisilies prie bangų, MiG-41 – neskries link žvaigždžių, o „Poseidonas“ nenusileis į jūrų gelmes, tačiau kiekvienas jų išpildys tą užduotį, kuri jiems nuo pat pradžių ir buvo keliama.
