Pasaulis vis dar svarsto, kas viršesnis – Dmitrijus Medvedevas ar Vladimiras Putinas
Praeitą savaitę Japonijoje Didžiojo aštuoneto lyderiams susitinkant su naujuoju savo Rusijos kolega, visų jų galvose galėjo suktis panašus klausimas: ar kalbame su tuo žmogumi, su kuriuo reikia? Ar George Bush „gudriu vyruku“ pavadintas Dmitrijus Medvedevas yra tikrasis prezidentas? Ar jis tik Vladimiro Putino marionetė ir dubleris? Kol kas atrodo, kad atsakymas yra „nei tas, nei tas“.
Vadovų susitikime D. Medvedevas elgėsi kukliai ir laikėsi V. Putino nustatytos Kremliaus linijos. Kalbėdamas su Gordon Brown, jis neatrodė sukalbamesnis dėl Britų tarybos būstinių uždarymo, Aleksandro Litvinenkos nužudymo ar bjauraus vaido problemų turinčios TNK-BP bendrovės viduje nei būtų buvęs Putinas. Jeigu D. Medvedevas turi potencialo priimti sprendimus nepriklausomai, tuo metu jis jį buvo gerai paslėpęs.
Turint omenyje, kad valdžia vis tiek V. Putino rankose, tai nestebina. Būdamas premjeras jis kontroliuoja pagrindinius galios svertus – valstybės iždą ir televiziją. Jis populiaresnis už D. Medvedevą. Tie, kam pažįstami Kremliaus koridoriai, Putiną vadina „bosu“, o apie Medvedevą kalba, vartodami jo mažybinį vardą Dima arba Dama.
Tačiau D. Medvedevas nėra tik paklusnus V. Putino šešėlis. Šiaip ar taip, Putinas jį pasirinko kaip galimą įpėdinį. Ar jis juo tikrai taps, priklauso nuo paties Putino veiksmų. Dauguma stebėtojų sutinka, kad šiandieninė dualistinė galios struktūra yra pereinamojo laikotarpio dalis. Tik klausimas, ar tai perėjimas į Putino sugrįžimą Kremliun, ar į jo pasitraukimą iš valdžios.
V. Putinas vis dar turi galimybę grįžti kaip prezidentas. Bet gali būti, kad jis ja nepasinaudos. Lygiai taip pat įmanoma, kad jis pamažu pasitrauks, palikdamas valdžią D.Medvedevui. Jei jis tikrai norėjo pasilikti Kremliuje, jis būtų galėjęs likti prezidentu. Mažai kas jam galėjo sutrukdyti pakeisti konstituciją taip, kad ji leistų jam eiti pareigas trečią kadenciją; juk anksčiau jis su ja nelabai skaitėsi daugeliu kitų klausimų.
V. Putinas taip pat nerodo didelio susidomėjimo savo naujuoju darbu. Jis retai kada ateina į savo biurą dažniau nei kartą per savaitę ir rodomas per televiziją sprendžiantis kasdienius klausimus dažnai atrodo nuobodžiaująs ir susierzinęs. Tie, kas yra dirbę su Putinu, sako, kad jam daug labiau patiktų mėgautis nauju prabangiu gyvenimu nei rūpintis pieno kainomis.
Tai kodėl jis nepasitraukė? Vienas paaiškinimas – kad jo ir jo artimiausių žmonių rato saugumui tai būtų buvusi per didelė rizika. Jis saugesnis eidamas aukštas pareigas. Premjero postas Putinui garantuoja imunitetą ir suteikia apsaugą jo draugams.
Naujojo Kremliaus oligarchų klano įsigyti turtai nebuvo legitimizuoti ar paversti likvidžiais aktyvais užsienyje. Didžiausiai Rusijos naftos kompanijai „Rosneft“ perėmusiai naftos įmonės „Yukos“ turtą, „Yukos“ akcininkai vis dar gali kelti bylas. Šiemet „Yukos“ byla turėtų pasiekti Europos žmogaus teisių teismą. Putino laikais klestėjusiam magnatui Romanui Abramovičiui Londone gresia byla dėl verslo įsigijimų. O kur dar Britanijos kaltinimai, kad Rusijos valstybė įsivėlusi į A. Litvinenko nunuodijimą.
Yra ir vidinių rūpesčių. Infliacija viršija 15 proc., o maisto kainos kyla dar greičiau. Makroekonominis stabilumas, kuriuo V. Putinas pats taip didžiavosi, nebeatrodo patikimas. Viena priežasčių, dėl kurių kyla infliacija, yra ta, kad vyriausybė daug lėšų skiria valstybinėms korporacijoms ir valstybės išlaidoms. Bet dar blogiau tai, kad korupcijos, sovietinių laikų infrastruktūros ir netinkamos bei nemobilios darbo jėgos varžoma ekonomika negali patenkinti augančios vartojimo ir investicijų paklausos.
Augančios kainos paprastiems rusams dabar kelia didžiausią susirūpinimą, nors jie dar jo nepradėjo reikšti protestais. Baimindamiesi finansinės suirutės, žmonės veikiau leidžia pinigus negu taupo, ypač kai realios palūkanų normos neigiamos, sako Sergejus Gurijevas, Naujosios ekonomikos mokyklos vadovas. Stabilumo samprata, susieta su Putinu, pasirodo besanti nepatvari. Rusijos viduriniosios klasės tyrimas rodo, kad pusė apklaustųjų nelaiko padėties stabilia, o dauguma tų, kurie laiko ją stabilia, mano, kad tai netruks ilgai. Ir, nepaisant augančių realiųjų pajamų, žmonės jaučia, kad jų gyvenimas negerėja. Didelė dauguma jaučiasi neapsaugoti nuo neprognozuojamų korumpuotų valstybės įstaigų veiksmų.
V. Putinas ir D. Medvedevas gerai žino, kad dabartinė sistema nei apsaugo naujųjų oligarchų nuosavybę, nei kuria augimui palankią pastovią aplinką. Tuo galima paaiškinti Medvedevo kalbas apie poreikį modernizuoti Rusijos ekonominę sistemą ir paisyti įstatymo viršenybės. Tokia retorika nereiškia, jog Medvedevas tolsta nuo Putino linijos; visi ženklai rodo, jog jie sutaria.
Medvedevo iškilimas paskatino viltis, kad atgis liberalusis elito sparnas, nors kol kas jas mažai kas patvirtina. Politikai ir tyrimų centrai rašo demokratinius manifestus. Pavyzdžiui, D. Medvedevo globojamo Šiandieninės plėtros instituto užsakyta ataskaita teigia, kad modernizacijos negalima įgyvendinti neliberalizuojant ir politikos.
Pasak jos, demokratija pageidautina ne dėl ideologinių priežasčių, bet dėl to, kad tai vienintelis efektyvus būdas spręsti konfliktus tarp elitų ir ginti jų finansinius interesus. Liberalizacija turi prasidėti nuo viršaus ir turi būti griežtai valdoma Kremliaus. „Medvedevui tenka sunki užduotis: jis bando patenkinti lūkesčius, bet kartu neprarasti proceso kontrolės“, – sako Aleksandras Auzanas, ekonomikos profesorius iš Maskvos. Pasilikdamas valdžioje kaip premjeras, teigia Borisas Makarenko iš Politinių technologijų centro, Putinas bent jau turi galimybę peržiūrėti savo valdymo palikimą. Pasitraukęs iš valdžios jis geriausiai įrodytų tai atlikęs sėkmingai.
Parengta pagal The Economist
