Rusijos kariuomenė tikrai pranoko Ukrainos, o jos karinė technika buvo pažangesnė. Rusijos BVP buvo beveik dešimt kartų didesnis nei Ukrainos ekonomikos, o jos gyventojų skaičius – maždaug trigubai didesnis nei kaimynės. Daugelis analitikų tikėjosi, kad po esminio užkariavimo ukrainiečiai pradės ilgą sukilimą, kuris ilgainiui gali nugalėti rusus. Tačiau mažai kas tikėjo, kad Ukraina gali sustabdyti invaziją įprastu karu.
Ir vis dėlto Ukraina atsilaikė. Rusijos puolimas Kyjive jau po pirmojo mėnesio užstrigo ir visai netrukus žlugo. Maskva nenuvertė Ukrainos vyriausybės, o jos invazija buvo sustabdyta ne tik aplink Kyjivą, bet ir palei pietvakarinę pakrantę. Rusija atitraukė savo sutriuškintas pajėgas iš visos sostinės ir iš didelės šiaurės rytų Ukrainos dalies, pridengdama savo pralaimėjimą teiginiais, kad tiesiog nukreipė savo pastangas į Donbasą.
Rusijos kariai šiame regione padarė didesnę pažangą, tačiau tik lėtai ir daugybės aukų sąskaita. Rusijos karas tęsiasi, bet ne tik Kyjivas ir kitos Ukrainos sritys bus laisvos, kai jis pagaliau baigsis.
Kas pasikeitė nuo karo pradžios?
Rusijos invazija nebuvo sėkminga dėl daugelio priežasčių. Ukrainos didvyriškumas ir nepaprastai protingi bei prisitaikantys kovos metodai yra pagrindinės priežastys. Kitas dalykas – Rusijos nesugebėjimas pasirengti rimtam Ukrainos pasipriešinimui ir tiekimo sistemų, kurios galėtų paremti užsitęsusią ataką prieš Šiaurės Ukrainą, sukūrimas. Tačiau nei viena iš šių priežasčių – kartu ar atskirai – nepaaiškina stulbinamo Rusijos nesugebėjimo pasiekti savo pradinių tikslų. Užtat analitikai turi apgalvoti Rusijos problemą, kuri yra kur kas fundamentalesnė: pats jos invazijos planas buvo šokiruojančiai blogas.
Sėkmingos karinės kampanijos paprastai vadovaujasi keliais pagrindiniais principais. Karo vadovai turi pasirinkti svarbiausią tikslą, o tada paskirti reikiamą kiekį ir tinkamas karines pajėgas jam pasiekti. Užuot bandę viską daryti iš karto, jie turi sudėlioti operacijas, kad šį tikslą būtų galima pasiekti kuo lengviau. Jie turi elgtis planingai, kad užtikrintų, jog užteks kovinės galios, būtinos paskutiniam karo mūšiui laimėti ir politiniams tikslams pasiekti.
Rusija gerai žino šiuos principus. Iš tiesų Sovietų Sąjunga daugelį jų tobulino per kelis dešimtmečius, o posovietinė Rusijos kariuomenė paveldėjo ir toliau tobulino šias doktrinas, kad galėtų vykdyti didelio masto mechanizuotą karą. Bet Ukrainoje ji pažeidė visus principus. Rusijos invazija buvo šlubuojanti ir neprioritetinė, o ne nuosekli ir sąmoninga. Pajėgos su užduotimis nebuvo suderintos ir pasufleravo Ukrainos gynėjams aiškius kovos būdus.
Rusija dar gali laimėti kitą karo etapą. Atrodo, kad jos karinė vadovybė naujame karo etape Rytų Ukrainoje mokosi iš logistikos problemų. Ji gali sutelkti daugiau jėgų į mažesnę sritį. Jos bendri darbo jėgos ir įrangos rezervai, nors ir stebėtinai išsekę, išlieka didesni nei Ukrainos. Tačiau panašu, kad Rusijos karinė vadovybė iš naujo neatrado, kaip laikytis tinkamų karo etapo kūrimo principų, o tai jau kompromituoja atnaujintą puolimą. Tai vėlgi gali baigtis nesėkme.
Viskas, visur, viskas vienu metu
Pirminis Rusijos tikslas buvo užgrobti Kijevą ir kitus didžiuosius Ukrainos miestus, pašalinti dabartinę Ukrainos vyriausybę ir įvesti naują, Maskvai pavaldų, režimą. Taigi pirmasis ir neįveikiamas Rusijos tikslas turėjo būti sostinės užėmimas, o patikimame karo etapo plane šis tikslas būtų tapęs prioritetu ir veiksmai būtų nukreipti kitur. Juk Ukrainos vyriausybės žlugimas ir ją ginančių Ukrainos karinių pajėgų sunaikinimas greičiausiai būtų varžęs Ukrainos gynybą kitur, todėl Rytų ir Pietų Ukrainos užkariavimas būtų buvęs daug lengvesnis.
Bet Rusija nepasirinko prioriteto. Vietoj to ji taip pat užsibrėžė užtikrinti Luhansko ir Donecko regionų, vadinamųjų oblastų, teritoriją Maskvos kontroliuojamoms Luhansko ir Donecko „liaudies respublikoms“, ir mėgino įkurti tiltą, jungiantį šiaurinį Krymo pusiasalį su pačia Rusija. Rusija didelėmis pajėgomis puolė į pietus nuo Baltarusijos ir savo teritorijos Kyjivo link, bet taip pat pasiuntė didelį karių kiekį užgrobti Charkivo miestą (kuris yra 400 km į rytus), dar vieną didelę jėgos dalį, kad įvažiuotų į Luhansko sritį dar toliau į rytus, dar vieną – kad užgrobtų Mariupolį, ir paskutinę didelę kariuomenės dalį, kad užimtų Chersoną, Mykolaivą ir galiausiai Odesą – ir viskas vyko tuo pačiu metu. Trumpai tariant, rusai padarė klaidą bandydami vienu metu Ukrainoje užkariauti viską, ko norėjo.
Rusijos pajėgos būtų atakavusios pietuose ir rytuose net ir pagal gerai parengtą planą, tačiau kitu tikslu. Jų tikslas turėjo būti gaudyti Ukrainos pajėgas kovose tose srityse, kad jos neskubėtų į Kyjivą ir nesikištų į lemiamą mūšį. Siekiant šio tikslo, per pirmąsias Rusijos atakas pietuose ir rytuose turėjo būti panaudotos daug mažesnės pajėgos ir siekta daug mažesnių teritorinių tikslų nei iš tikrųjų; tai būtų leidę Rusijos kariuomenei sutelkti savo geriausius karius ir kovingiausią jėgą į sunkią užduotį užgrobti sostinę.
Vietoj to Rusija paskyrė savo pagrindinėms šarvuotosioms pajėgoms – 1-ąjai gvardijos tankų armijai, kuri yra optimizuota greitam puolimui tankais ir šarvuotaisiais šarvuočiais – pulti rytinį Suma miestą, esantį už maždaug 305 kilometrų nuo Kyjivo. Tada Kyjivo užkariavimas buvo patikėtas Rytų karinės apygardos kariams, kurie turėjo mažiausiai apmokytas ir prasčiausiai aprūpintas mechanizuotąsias pajėgas.
Rusija dar galėjo užgrobti Kyjivą, jei būtų galėjusi sustiprinti Rytų frontą geromis pajėgomis. Gerai parengtas invazijos planas (atitinkantis sovietų ir rusų karinę teoriją ir doktriną) būtų laikęs kai kurias pajėgas rezerve būtent tokiam tikslui. Tačiau Rusijos kariuomenė visomis turimomis pajėgomis stengėsi vienu metu pasiekti visus savo tikslus, nepalikdama prasmingo rezervo. Kai nutrūko ataka Kyjive, rusams teko ieškoti bet kokio pastiprinimo. Jie dar labiau pablogino savo padėtį, skubėdami įtraukti pastiprinimą į kovą, o ne stabtelėdami susigrumti su efektyviomis grupuotėmis, kurstydami taktines nesėkmes, lėmusias galutinį Rusijos pralaimėjimą prie sostinės.
Rusijos operacijos kitur Ukrainoje šiuos trūkumus pakartojo. Pietų karinės apygardos pajėgos Kryme vienu metu atakavo trimis skirtingais kirčiais – į vakarus Chersono ir Mykolaivo link, ketindamos tęsti kelionę į Odesą; į rytus Mariupolio link; ir į šiaurę Zaporižės link. Šie išpuoliai vienas kito nepalaikė – skirtingos Ukrainos karių grupės gynė Chersoną ir Mykolaivą, Mariupolį ir Zaporožę, todėl išpuoliai viena kryptimi negrasino Ukrainos gynėjams kitose.
O padalijus Rusijos pajėgas, visos trys ašys neteko jėgų, reikalingų jų tikslams pasiekti. Rusijos kariai gana greitai paėmė Chersoną, bet jie nepaėmė Mykolaivo ir nerado kito kelio Odesos link. Puolimas Zaporižės link buvo sustabdytas maždaug už 64 km į pietus nuo miesto. Rusija galiausiai užgrobė didžiąją dalį Mariupolio, bet tik už siaubingą kainą. Jei Pietų karinė apygarda būtų nuosekliai sutelkusi dėmesį į kiekvieną karo etapą, ji būtų padariusi daug spartesnę ir reikšmingesnę pažangą.
Pasmerkta žlugti
Po žlugimo šiaurėje ir didelėje pietinės dalies dalyje, Rusija pradėjo naują karo etapą, kurio pagrindinis tikslas buvo užgrobti rytus ir įsikibti į jau užimtas pietinės Ukrainos ir Charkivo regiono dalis. Maskva sutelkė likusias pajėgas atakoms keturiomis pagrindinėmis ašimis Donbase – nuo Iziume į pietryčius; nuo teritorijos aplink Rubižnę iki vakarų; iš Popasnos į vakarus; ir iš Donecko į šiaurę. Penktoji didelė Rusijos pajėgų koncentracija ką tik paskelbė pergalę Mariupolyje, nors kova tęsiasi. Kai kurios iš šių pajėgų jau pradėjo judėti į šiaurę, kad prisijungtų prie kovos vakariniame Donbase, o kitos mėgina baigti saugoti Mariupolį.
Tačiau kol kas atrodo, kad akivaizdus šios plano sumanymas turi svarbių trūkumų, panašių į pirmąjį Rusijos karo etapą. Viena vertus, ji vėl siekia vienu metu pasiekti visus Rusijos tikslus: vienu metu užgrobti visą Donecką ir Luhanską, taip pat visą Mariupolį. Kita vertus, Rusija veikia keliomis kryptimis, kurios nėra viena kitą palaikančios. Atskiros Ukrainos pajėgų grupės ginasi nuo kiekvienos ašies, o Rusijos atakos yra per toli viena nuo kitos, kad bet koks jų derinys keltų grėsmę tiems patiems Ukrainos kariams (bent jau kol kas). Galiausiai rusai nuo pat pradžių visas turimas pajėgas skiria kovai. Atrodo, kad jie nelaiko mobiliųjų rezervų, kad sustiprintų vietoje stovintį progresą.
Ši Rusijos naujausias karo etapas turi svarbių pranašumų prieš pradinę ir jau nesėkmingą ataką. Jis vyksta mažesnėje teritorijoje, kuri leidžia Rusijai kovoti su Ukrainos kariuomenės dalimi, o ne paskirstyti savo pajėgas prieš visas Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Keturios pagrindinės pažangos kryptys taip pat yra maždaug pusračio spinduliu, kuris driekiasi nuo Iziumo iki Donecko, o tai reiškia, kad jei Rusijos pajėgos sugebės padaryti pakankamai greitą pažangą, jų atakos susiliejus taps papildomos.
Tačiau lieka neaišku, ar Rusijos kariuomenė mato šiuos pranašumus, ar siekia jais pasinaudoti ir ar gali. Natūralus kelias Rusijos pajėgoms, siekiančioms apsupti Ukrainos karius aplink Popasną, Rubižnę ir Sjeverodonetską, būtų pasukti iš Iziumo į pietryčius link Slovjansko ir iš teritorijos aplink Rusijos okupuotą Debalcevę į šiaurės vakarus tuo pačiu greitkeliu iki Slovjansko. Tačiau nors Rusijos pajėgos aplink Iziumą bandė judėti Slovjansko link, jos kiek keistai pradėjo veržtis į vakarus, toliau nuo likusių Donbase veikiančių Rusijos pajėgų, o ne jų link.
Pietinėje pusračio dalyje Rusijai nesiekė nuvažiuoti į šiaurės rytus nuo Debalcevės – greičiausiai dėl sudėtingo reljefo, ir užsispyrusių Ukrainos gynėjų – tad ji vykdė ataką iš Donecko į šiaurę per Avdijivką. Šis maršrutas iš pažiūros yra patrauklesnis už maršrutus arčiau Debalcevės, nes veda per atviresnį kaimą. Tačiau jis yra maždaug už 50 km į vakarus nuo greitkelio Slovjanskas-Debalcevė, todėl Rusijos pajėgoms gali tekti pereiti per 80-160 km Ukrainos gynėjų, be pagalbos.
Galiausiai šios klaidos gali būti ir ne lemiamos. Strategija nėra viskas, o tikroji Rusijos pajėgų jėga ir kovinė galia gali būti svarbesnė. Priešingai, Rusija galėtų ištaisyti savo planavimo klaidas ir vis tiek pralaimėti, o tai, kad, pavyzdžiui, rusai bando ištaisyti savo kritinius logistikos trūkumus, nereiškia, kad jiems tai pavyks. Yra daugybė kitų veiksnių, kurie taip pat padės nulemti rezultatą, įskaitant vakarietiškos įrangos srautą į Ukrainą ir išsekusių šalies gynėjų gebėjimą toliau priešintis Rusijos avantiūroms.
Tačiau kol kas dabartinis Rusijos naujasis karo etapo planas primena pradinį karo planą ir veikiausiai patirs daug panašių nesėkmių. Tai rodo, kad rusai tikrai pamiršo viską, ką jie ir jų sovietiniai pirmtakai kada nors žinojo apie tai, kaip stambiu mastu kariauti mechanizuotai. Ir tai reiškia, kad nors ukrainiečiai ir buvo aplenkti ginklų atžvilgiu, jie turi realią galimybę laimėti.
