Afganistanas ir krizė Afganistane šiandien yra du savarankiški tarptautinių santykių subjektai ir atrodo, kad kaip tik pastaroji tampa kur kas įtakingesnė nei oficialusis Kabulas. Tuo įsitikinęs informacinio portalo Afghanistan.ru ekspertas Andrejus Serenka. Pasak jo, didžiosios valstybės ir tarptautinės organizacijos suinteresuotos stiprinti savo įtaką ir galbūt netgi eskaluoti nestabilumą šioje valstybėje.
„Akivaizdu, Rusija taip pat norėtų tapti stambiu tarptautiniu dalyviu šiame žaidime, tačiau kol kas jos ambicijų Afganistane realizavimas gana miglotas. Manau, kad artimiausiu metu Maskvos aktyvumas afganų kryptimi apsiribos Prekybos ir pramonės rūmų pasitarimų protokolais ir deputatų grupių draugystei su Afganistanu kūrimu“, – mano ekspertas.
Rusų istorikas ir ekonomistas Nikita Mendkovičius šių metų liepą atkreipė dėmesį, kad Rusijos žiniasklaida pompastiškai pranešė apie Maskvos sugrįžimą į Afganistaną: prezidentas Dmitrijus Medvedevas parašė laišką šios šalies vadovui Hamidui Karzajui ir pažadėjo neatlygintinai perduoti 15 tūkstančių tonų kviečių ir 4 milijonus JAV dolerių. Autoriaus teigimu, yra pagrindo suabejoti šio žingsnio „humanitariniu turiniu“ – tiesiog Rusija susirūpino savo interesų gynimu Afganistane. Pirmiausia Afganistanas, nors karo ir nuniokotas, – didžiulė potenciali rinka, į kurią galima tiekti rusiškas prekes. Šiandien Rusijos ir Afganistano prekių manai yra apgailėtini: 2007 m. duomenimis, jie siekė tik 68,2 mln. JAV dolerių. Antra, Maskva, tradiciškai sėkmingai eksportuojanti tik gamtinius išteklius ir ginklus, nepraranda vilties Afganistaną apginkluoti. Deja, šioje srityje kol kas galima dėti brūkšnį, nes iš Rusijos į Afganistaną keliauja cukrus, žibalas, mediena, bet ne ginklai. Ir net ne maisto produktai, kurie taip pat sudaro didelį potencialą – čia pirmaujančias pozicijas užima Pakistanas.
Interneto tinklalapis Zvezda.ru klausia: „Kam Rusijai reikalinga įtaka Afganistane, iš esmės trečiarūšėje besivystančioje šalyje? Net neanalizuojant geopolitinių, saugumo ir narkotikų srautų klausimų, galima nurodyti labai svarbų aspektą – ekonominę naudą. Afganistane yra ne tik aguonų laukai ir karo nuniokota pramonė, bet ir turtingi gamtinių išteklių telkiniai.“ O čia taip pat galima dėlioti atskirus punktus. Dar 1974 m. sovietų geologai Ainako lygumoje atrado vario telkinį, kuris iki šiol neeksploatuojamas, nors jo galima vertė – 88 milijardai JAV dolerių. Į šį traukinį rusai jau pavėlavo, nes afganiško vario imsis kinų „China Metallurgical Group“, laimėjusi teisę eksploatuoti telkinį 30 metų.
Sovietų geologai Afganistane ieškojo ir naftos su dujomis. Rado. Pirminiais duomenimis, iš šalies šiaurėje esančių telkinių galima būtų išgauti apie 1 mln. tonų per metus. Be to, Indija pasiūlė Rusijos koncernui „Gazprom“ prisijungti prie dujotiekio projekto Turkmėnistanas–Afganistanas–Pakistanas–Indija.
Istorijos mokslų kandidatas, Rusijos pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto vyr. mokslinis bendradarbis Aleksandras Umnovas neabejoja, kad, nepaisant dėl karo Gruzijoje pablogėjusių Rusijos ir Vakarų santykių, yra sričių, kur bendradarbiavimas ne tik vystysis, bet ir stiprės. Viena iš tokių sričių – Afganistanas ir pirmiausia kova su tarptautiniu terorizmu.
„Jau 17 metų Rusija, kuri anksčiau buvo ištirpusi SSRS, neturi sienos su Afganistanu. Nors atskirta nuo šios valstybės Centrinės Azijos erdve, Rusija tebeturi interesų joje. Viskas, kas vyksta viename šios erdvės pasienyje, tuoj pat atsiliepia kitame. Šiandien šie veiksniai labai aktualūs. Svarbiausiu įvykiu, susijusiu su Afganistanu, tapo skolų Rusijai nurašymas, kurios buvo net 11,2 mlrd. JAV dolerių. Tai sudarė sąlygas finansuoti ekonominius projektus ir skatinti jais susidomėti privatų sektorių, kuriam ekonominiai ryšiai su Afganistanu ne itin rūpi“, – rašo A. Umnovas.
Anot autoriaus, Rusija mažų mažiausiai suinteresuota, kad išsilaikytų H. Karzajaus vyriausybė, nes talibų sugrįžimas visiškai neatitinka Maskvos interesų.
Politinių mokslų kandidatas Šachas Machmudas taip pat pritaria, kad Rusijai svarbu ne bet koks Afganistanas: „Situacija Afganistane objektyviai daro įtaką kasdienei Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano, Turkmėnistano ir Uzbekistano vyriausybių politikai. Šių šalių vadovai pastaraisiais metais dėl situacijos Afganistane nerimauja labiau nei paties Afganistano lyderiai ir jų rėmėjai Vakaruose. Nepaisant to, visa Centrinė Azija kaip ir anksčiau laukia efektyvių Rusijos veiksmų, o patys beveik nieko nedaro. Tokiomis aplinkybėmis didėja būtinybė formuoti tarpvalstybines strategijas, kurios kovotų su narkotikų grėsme, terorizmu, religiniu ekstremizmu ir kitais iššūkiais.“
Ypatingas galvos skausmas ne tik Rusijai, bet ir visam pasauliui – narkotinių medžiagų kontrabanda iš Afganistano. Šios šalies Kovos su nelegalia narkotikų apyvarta ministerijos duomenimis, Afganistano pasienyje veikia daugiau kaip 300 punktų, per kuriuos gabenamas heroinas, daugėja laboratorijų ir mini gamyklų. Jungtinių Tautų ataskaitoje sakoma, kad 2007 m. pabaigoje Afganistane buvo pasiektas savotiškas narkotikų gamybos rekordas.
Rusijos federalinės narkotikų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Ivanovas teigia, kad nuo antiteroristinės operacijos Afganistane pradžios narkotikų gamyba šioje šalyje išaugo net 44 kartus. Neva tenykščiai narkotikų baronai sandėliuose laiką per tūkstantį tonų grynojo heroino tam atvejui, jei kartais neužderėtų aguonos. Visos pastangos prieš TV kameras naikinti aguonų laukus ir deginti žaliavą kelia tik juoką.
Paskutiniu metu Rusijos politikai apgailestauja, kad 1992–1993 m. nutraukė visus kontaktus su Afganistanu. Susigrąžinti buvusią įtaką yra kur kas sunkiau nei ją išlaikyti – tai rodo ir Rusijos patirtis, tarkim, Kuboje. Tadžikų politologas Vafo Nijatbekovas teigia, kad vienas iš būdų Maskvai grįžti į Afganistaną – maksimaliai išnaudoti gerėjančius santykius su Iranu. Anot jo, tai jau vyksta formatu Maskva–Dušanbė–Kabulas–Teheranas.
Šiuolaikinio Afganistano studijų centro ekspertas Konstantinas Krasnovas atkreipia dėmesį, kad Iranas visuomet stengėsi tvirtinti savo įtaką Afganistane ir jam tai puikiai pavykdavo: kai į Afganistaną įsiveržė sovietai, Teheranas tapo svarbiu pasipriešinimo centru, kai į valdžią atėjo talibai, Iranas rėmė Šiaurės Aljansą. Dar vėliau – sveikino permainas ir vienas pirmųjų pripažino pereinamojo laikotarpio vyriausybę su H. Karzajumi priešakyje. Eksperto tikinimu, Vakarams sunku užtikrinti saugumą ir stabilumą Afganistane, nes procesai, vykstantys šioje šalyje, nevisiškai atitinka vakariečių supratimą apie demokratiją, asmenybės laisvę, moterų padėtį visuomenėje ir pan.
„Kaip tik čia ir yra Irano galimybė. Istorinių šaknų bendrumas, kalbų panašumas, kultūros, religijos, tradicijų ir papročių artumas sukuria sociopsichologinę bazę, kuria ir remiasi Iranas, siekdamas padėti atstatyti ir modernizuoti Afganistaną“, – rašo K. Krasnovas. Jau vien ekonominis Irano ir Afganistano bendradarbiavimas ką reiškia: Iranas tapo ketvirtąja šalimi iš 35 valstybių investuotojų, o prekių mainai tarp valstybių siekia 260 mln. JAV dolerių.
Maskvoje bent jau teoriškai neabejojama: Azija yra didžiojo žaidimo šachmatų lenta, o buvimas „Afganistano langelyje“ gali duoti ir geopolitinės, ir ekonominės naudos.
Aušra Radzevičiūtė
