Atkreipkite dėmesį į tai, kaip šie du didžiausi pasauliniai naftos gamintojai sujungė jėgas gegužę, kad praneštų rinkoms apie savo ketinimus ir toliau pratęsti susitarimą dėl naftos gavybos mažinimo dar devyniems mėnesiams. Informacijos nutekinimas ir oficialūs Rijado bei Maskvos pranešimai, kurie pasirodė dar prieš galutinai sutariant dėl šio klausimo OPEC taryboje gegužės 18-ąją, naftos kainą pakėlė 5 proc.
„Santuoka iš išskaičiavimo“ gali trukti neilgai
„Kalbama apie dvi šalis, kurios itin stipriai priklausomos nuo naftos,“ – pareiškė Igoris Jusufovas, kuris 2001-2004 metais užėmė Rusijos energetikos ministro postą – šiuo periodu dvi šalys bendradarbiavo energetinės politikos klausimais.
Jų dabartinė „santuoka iš išskaičiavimo“ tapo aštraus poreikio stabilizuoti naftos kainas, nuo kurios eksporto priklauso šalių ekonomika ir pačių politinių režimų legitimumas. Rusija su Saudo Arabija iš esmės ėmėsi kontroliuoti procesus stebint kaip susilpnėjo tarptautinės organizacijos OPEC įtaka.
Atsakymas į klausimą, ar užteks motyvacijos šioms šalims atlaikyti „naftos sąjungos“ išbandymus laiku, iš esmės priklauso nuo to, kiek efektyvūs pasirodys sprendimai iki 2018 kovo pratęsti naftos gavybos ribojimus. Saudo Arabijos atveju „statymai yra labai aukšti“, nes JAV – jos senas ir patikimas pirkėjas – dabar stiprina ir savo pačios pozicijas rinkoje, jau ne kaip vartotoja, o gamintoja.
Kaina pakilo, tačiau jau rinka persisotinusi
Saudo Arabijai ir Rusijai yra rimtos priežastis tam, kad laikytųsi šios krypties. Vladimiras Putinas norėtų bent iki 2018-ųjų rinkimų paremti Rusijos ekonomiką, kuri jau du metus kapstosi recesijoje. Saudo Arabijos princui Mohammedui bin Salmanui, kuris yra atsakingas už plataus masto šalies ekonomikos rekonstrukciją, reikia stabilesnės naftos kainos prieš jau šiais metais išplatinant pirmąjį bendrovės „Aramco“ akcijų paketą.
„Brent“ naftos kaina, nuo susitarimo mažinti naftos gavimą iki 1,8 mln. barelių per dieną, pasirašymo dienos, pakilo nuo 46 iki 53 dolerių už barelį. Tačiau nuo kainos augimo piko jau yra pastebima 8 proc. mažėjimo tendencija, o tai rodo, kad rinka yra persisotinusi naftos produkcija ir pirminis entuziazmas blėsta.
Nepatikimas derybų partneris
Maža to, trintis tarp Saudo Arabijos ir Rusijos jau pasiekė viešumą. Tuo metu kai Saudo Arabija beveik iš karto įgyvendino savo įsipareigojimą mažinti gavybą iki 600 tūkst. barelių per dieną, Rusija savo įsipareigojimus mažinti gavybą iki 300 tūkst. barelių per dieną sugebėjo užtikrinti tik po keturių mėnesių. Pasak kai kurių šaltinių, Rijadas buvo itin nepatenkintas tuo, kaip lėtai Maskva vykdė savo įsipareigojimų dalį.
Šioje situacijoje nėra nieko naujo. Paskutinį sykį, kuomet saudiečiai ir rusai pabandė suderinti naftos politiką – tai buvo penkmetis, pasibaigęs 2004-aisiais – jų bandymai žlugo, nes Maskva nevykdė savo įsipareigojimų mažinti gavybą, o Rijadas neteko kantrybės.
Tai vyko dar iki tol, kuomet JAV skalūnų revoliucija sudrebino pasaulinės naftos rinkos balansą ir privertė naftą eksportuojančias šalis derintis prie pasikeitusių sąlygų. Nuo pat naftos kainų kritimo pradžios 2014-ųjų viduryje, kuomet visos jos susidūrė su biudžetuose žiojančiomis skylėmis, privertusiomis imtis brangius kreditus ar eikvoti santaupas.
Diplomatiniai instrumentai
Rijadas naftos politikoje mato įtakos Rusijos politikai Artimuosiuose Rytuose, kur saudiečiai ir rusai palaiko kardinaliai priešingas puses konfliktuose Sirijoje ir Jemene. Siekiant pademonstruoti pasirengimą bendradarbiauti, V. Putinas ir princas M. Salmanas Kinijoje vykusio pasaulio galingųjų susitikimo metu susitiko konfidencialiam pokalbiui.
Balandį M. Salmanas savo interviu „Washington Post“ pasakojo, kad bendradarbiavimas galų gale atsirėmė į draugiškus Maskvos ir Irano – Saudo Arabijos priešininkės regione – santykius. „Pagrindinė užduotis yra įtikinti Rusiją regione nesiremti vien tik Iranu,“ – pareiškė 31-ių princas savo interviu.
Tuo pat metu, pirmą sykį nuo Sovietų Sąjungos griūties 1991 metais, Maskva veržiasi sustiprinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose, dažnai, bent jau interesų kovoje, kaktomuša susidurdama su JAV.
Jeigu anksčiau naftos prekeiviai gaudydavo kiekvieną Artimųjų Rytų šalių lyderių žodį, tai dabar vis įdėmiau įsiklauso į pranešimus iš Kremliaus.
Situacija rinkoje pasikeitė
Susitikimo Vienoje 2014-ųjų lapkritį metu tuometinis Saudo Arabijos energetikos ministras Ali al Naimi ir Rusijos naftos gigantės „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, susiginčijo dėl to, kaip reikia vadovauti naftos gavybai. I. Sečinas pareiškė, kad mažinti gavybą yra nepriimtina, pridūręs, kad Rusijos bendrovės dirba toliau kaip dirbusios. A. al Naimi tuomet sunkiai tvardė savo pyktį.
„Panašu, niekas nėra nusiteikęs mažinimui, todėl, aš manau, susitikimas yra baigtas,“ – kalbėjo jis.
Nuo tol praėjo keleri metai ir abiejų šalių derybose dalyvauja nauji asmenys: prieš metus į naftos ministro postą atėjęs Khalidas al Falihas ir Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas per šešis bendro darbo mėnesius sugebėjo įtikinti mažinti naftos gavybą daugiau nei 20 šalių.
Tačiau šių santykių baigtis gali būti tokia pat greita, kaip ir atšilimas. Skalūnų dujų gavybos apimtys auga tokiu greičiu, kad, prognozuojama, naftos gavyba JAV gali pasiekti rekordinius 10 mln. barelių per dieną jau kitais metais. Tai yra daugiau, negu šiuo metu išgauna Saudo Arabija.
Ši tendencija gali neigiamai atsiliepti Rusijos ir Saudo Arabijos simbiozei. Prieš kelias dienas I. Sečinas pakvietė vyriausybę kurti veiksmų planą šaliai pasitraukus iš gavybos mažinimo plano, o kovą „Rosneft“ jau perspėjo dėl „kainų karo atsinaujinimo“ grėsmės“.
Jeigu JAV nesutiks mažinti gavybos apimčių kartu su saudiečiais ir rusais, išaugęs karas dėl rinkos sunaikins pačią rinką, perspėjo Rusijos energetikos ministras I. Jusufovas.
