Kol kas jokių nors kiek rimtesnių neramumų ar revoliucijų Rusijoje kol kas nėra. Ne todėl, kad šalis klestėtų ir visi būtų patenkinti gyvenimu. Toli gražu ne.
Tylos regimybei susidaryti padeda ne viena, o keletas priežasčių. Visų pirma Rusijoje nėra rimtos opozicinės partijos, išskyrus komunistus ir galbūt vis mažiau įtakingus žirinovskininkus. Bet komunistams nuo 1917 metų pakako laiko savo idėjoms visiškai sukompromituoti. Be to, kompartijos vadovas Genadijus Ziuganovas visiškai neprimena galimo revoliucijos vadovo, o ir apskritai neturi nė vieno bruožo, kurį būtų galima pavadinti nors iš tolo primenančiu politinę charizmą.
Kita, vadinamoji „demokratinė opozicija“, kuri prezidento Boriso Jelcino laikais buvo labai įtakinga ir atstovaujama tokių politikų kaip Grigorijus Javlinskis, Galina Starovoitova, Borisas Nemcovas, faktiškai nebeegzistuoja ir jokio politinio vaidmens nevaidina. Tokie reformatoriai kaip Rusijos privatizacijos tėvas ir motina viename asmenyje Anatolijus Čiubaisas, atrodo, velka nesąžiningos privatizacijos šleifą ir rimtesnės politinės ateities neturi. Vakarietiška partinė politinė sistema Rusijoje, galima sakyti, taip ir nesusiformavo.
Tačiau demokratijos regimybė išlaikoma. Vyksta rinkimai, politiniai debatai ir panašūs renginiai – Rusijoje įsitvirtino tai, kas paprastai vadinama pseudodemokratiniu valdymu, o dabartinių Rusijos vadovų kalba tariant, – vyrauja „valdoma demokratija“. Žinoma, tvirtinti, kad dabartinė Rusija nesiskiria nuo SSRS, būtų neteisinga. Kaip ten bebūtų, Sovietų Sąjungą valdė kompartija (dabartinę Rusiją valdo KGB karininkai); Sovietų Sąjungoje nebuvo tokios socialinės nelygybės kaip dabartinėje Rusijoje. Žodis „oligarchas“, šiaip nieko neigiamo neturintis terminas, dabartinėje Rusijoje reiškia Kremliui artimą neteisėtai praturtėjusį buvusį partinį ar ūkinį veikėją. Tokių oligarchų SSRS nebuvo.
Sunku suprasti, kas yra dabartinė Rusija.
Todėl nieko keisto, kad į vienas ir tas pačias demonstracijas prieš dabartinę valdžią išeina ir kraštutiniai komunistai, ir ultranacionalistai, ir Gario Kasparovo tipo demokratai. Tai vadinamosios „nepritariančiųjų“ protesto demonstracijos. Nors ir nedidelės, bet rėksmingos, jos persirito per visą Rusiją, patraukdamos labiau užsienio žiniasklaidos, o ne eilinių šalies gyventojų dėmesį. Beveik visos „nepritariančiųjų“ demonstracijos buvo OMON‘o išvaikytos, o jų dalyviai sumušti ar laikinai areštuoti. Be sentimentų, bet ir be jokių „kruvinųjų sekmadienių“.
Tiesiog jau nuobodu ir nemalonu stebėti, kaip kartu prieš dabartinę valdžią protestuoja Rusijos nacionalbolševikų partijos vadovas Eduardas Limonovas ir buvęs pasaulio šachmatų čempionas, Jungtinio piliečių fronto lyderis Garis Kasparovas.
Gal todėl dėmesį (ar greičiau smalsumą) patraukė prieš porą savaičių įvykusi „pritariančiųjų“ demonstracija. Valdžia, nežinodama organizatorių tikslų paversti demonstraciją farsu, ją Peterburge leido be jokių problemų, nes organizatoriai prašyme teigė, kad jų tikslas – „paremti vyriausybės politiką“. „Pritariančiųjų žygio“ dalyviai ėjo su ministro pirmininko Vladimiro Putino ir prezidento Dmitrijaus Medvedevo portretais. Šūkiai buvo taip stipriai remiantys vyriausybę, kad labiau lojalius sunku ir sugalvoti. Štai keletas jų: „Atiduosime paskutinius marškinius mylimam premjerui“, „Pritariame kainų augimui“, „Padėsime mylimam „Gazprom“, „Tegyvuoja 12-os valandų darbo diena“, „Gyventi tapo geriau, gyventi tapo linksmiau“ ir galų gale – „Mes su viskuo iš anksto sutinkame.“ Po pusvalandžio oficialiai merijos leistas eitynes, prie kurių dėjosi vis daugiau ir daugiau žmonių, išvaikė milicija. Vienas Sankt Peterburgo anarchistų lyderių ir renginio organizatorių Nestoras Gusmanas stebėjosi: „Nesuprantu, kodėl mums pradėjo sukti rankas ir grūsti į milicijos mašinas. Taip ir neaišku, kuo skiriasi oficialiai leistos akcijos nuo draudžiamų – ir vienu, ir kitu atveju griebia, muša ir veža į miliciją.“
Neabejoju, jog pats N. Gusmanas puikiausiai supranta, kad jo organizuotos eitynės buvo labiau antivyriausybinės nei G. Kasparovo demonstracijos. Juk diktatoriai labiausiai nemėgsta, kai iš jų juokiasi, ypač to negali pakęsti buvę kagėbistai – tai jų profesinis bruožas.
Tačiau nuo mirusios, dar nesusiformavusios ar bejėgės opozicijos grįžkime į gyvenimą, į ekonominius pokyčius ir sunkumus. Nereikia būti dideliu pranašu, kad suprastum, jog Rusijos tikriausiai laukia rimti sunkumai ir galbūt net politiniai sukrėtimai.
Vien sausio mėnesį daugiau kaip 300 tūkstančių rusų tapo bedarbiais. Bedarbių skaičius Rusijoje pašoko iki daugiau kaip šešių milijonų žmonių, arba per aštuonis procentus visos darbo jėgos (nors Federalinė statistikos tarnyba nurodo, kad vasario pradžioje bedarbių skaičius Rusijoje buvo tik 1 mln. 708 tūkst., tačiau valdžios oficiozas „Rossijskaja gazeta“ pripažįsta, kad realiai jų yra per šešis milijonus.). Ši statistika primena padėtį Rusijoje po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, vadinamąjį reformų laikotarpį. Be to, kitas klausimas – kuo laikyti tuos žmones, kuriems algos užtenka vos sumokėti už butą? Formaliai jie dirba, bet faktiškai toks mažai mokamas darbas vargu ar laikytinas darbu. Ši logika, tarp kitko, tinka ir Lietuvai.
Rusijos bėdos didele dalimi kyla dėl kitų priežasčių nei, sakykim, JAV. Svarbiausia Rusijos eksporto prekė yra energijos šaltiniai, o naftos ir dujų kainos, paklausai pasaulio ūkyje sumažėjus, krito iki Rusijos ekonomistų ir politikų neplanuotų žemumų. To padariniai – didėjantis biudžeto deficitas ir išlaidų socialinėms reikmėms mažėjimas. Tai reikš realų pensijų, išlaidų sveikatos apsaugai mažėjimą ir panašius nemalonius socialinius dalykus. Nedarbas bus tik viena problemų, kurios skatins žmones eiti į gatves.
Sunku pasakyti, kokia politinė jėga perims iniciatyvą ir visuomenės pyktį panaudos savo politiniams tikslams. Paprastai tokios jėgos atsiranda, tik dažniausiai sunku atspėti, kas jomis taps. Pagalvokime, ar 1916 metais net patys bolševikai tikėjo, kad jie realiai, o ne vien Lenino fantazijose, gali ateiti į valdžią ir joje išsilaikyti beveik visą XX amžių.
Aišku vien tai, kad krizės ir visuomenės pyktis niekada nesibaigia liberalų valdymu. Tačiau dabartinė pasaulinė ekonominė krizę toks sunkiai paaiškinamas reiškinys, o Rusija tokia specifinė šalis, jog drįsiu tvirtinti, kad nebūtinai turi išsipildyti patys niūriausi scenarijai.
Jonas Motiejūnas
