Maskvos policija ieško samdomo žudiko, nušovusio čečėną Amirbeką Bisultanovą – nusikaltėlių šulą iš Toljačio. Jis turėjo būti apklausiamas kaip liudytojas žurnalo „Forbes“ rusiškos versijos redaktoriaus Polo Chlebnikovo nužudymo byloje.
Jautėsi medžiojamas
Kad A. Bisultanovo nužudymas susijęs su žurnalisto žūtimi, aišku jau dabar, nes daug žinantis penkiasdešimtmetis čečėnas buvo nušautas tuoj po to, kai tardytojai panoro su juo pasikalbėti. Matyt, kažkas to labai nenorėjo ir davė komandą nušauti A. Bisultanovą. Žudikas į jį šovė kovo 1-osios vakarą prie „Festival’io“ prekybos centro. Nusikaltimui buvo kruopščiai pasiruošta, tikriausiai čečėną sekė ir nušovė vos atvažiavusį į Maskvą.
Pats A. Bisultanovas jau senokai jautė, kad gali būti nudėtas, ir visaip slėpėsi. Į Maskvą jis atvažiavo su padirbtais dokumentais – kaip buvęs Ingušijos darbo ministras Alichanas Dzeitovas. Stotyje jį pasitiko senas draugas Vachidas Movsarovas ir davė jam savo automobilį.
A. Bisultanovas ruošėsi užsukti pas savo 32 metų dukterį. Ji gyvena toje pačioje gatvėje, kur ir lemtingasis prekybos centras. Ten tėvas buvo užėjęs nupirkti dukteriai dovanų. Jis apžiūrėjo kosmetikos prekes, tačiau taip nieko neišsirinkęs išėjo iš parduotuvės. Kai tik A. Bisultanovas įsėdo į automobilį, nuaidėjo šūviai. Žudikas šešis kartus šovė iš arti, o tada sėdo į jo laukiantį mėlyną „Žigulių“ markės automobilį ir dingo iš akiračio. Išlikti gyvam A. Bisultanovui nebuvo jokių šansų – viena kulka pervėrė širdį, o kitos pataikė į nugarą ir koją.
Tardytojai turėjo duomenų, kad A. Bisultanovas žino, kas užsakė P. Chlebnikovo nužudymą. A. Bisultanovas buvo geras Lazanės gaujos vadeivos, o pastaruoju metu – Ičkerijos vyriausybės veikėjo Achmedo Nukajevo draugas. Esama versijos, jog kaip tik A. Nukajevas ir buvo užsakęs „Forbes’o“ redaktoriaus nužudymą. Pagal tą versiją, A. Nukajevui labai nepatikusi P. Chlebnikovo knyga „Pokalbis su barbaru“, kurioje jis išvadintas banditu. Tardytojai ne kartą norėjo apklausti ir A. Nukajevą, ir A. Bisultanovą, tačiau jiedu slapstėsi.
A. Bisultanovas ilgą laiką gyveno Azerbaidžane. Galų gale jį surado nušauto žurnalisto bylą tiriantys advokatai ir jis tardytojams parašė, kad A. Nukajevas tikrai neužsakęs tos žmogžudystės. Girdi, žurnalisto knyga nesukėlusi jo pykčio. Atvirkščiai – jis ją pasirašydavęs ir su savo autografu dovanodavęs savo svečiams.
Neveiksni teisėsauga
A. Bisultanovą bandyta prisišaukti ir į teisiamųjų už P. Chlebnikovo nužudymą teismus, bet jis nė karto neatvyko, o visi teisiamieji buvo išteisinti.
P. Chlebnikovas buvo nušautas 2004 metų liepos 9 dieną Maskvoje. 2005 metų rugpjūtį bylos dėl P. Chlebnikovo nužudymo tyrimas buvo baigtas. Generalinė prokuratūra teigė, kad P. Chlebnikovo nužudymą užsakė A. Nukajevas, apie kurį savo knygoje papasakojo žurnalistas.
Buvo teisiami įtariamieji šio užsakymo įvykdymu Kazbekas Dukuzovas bei Musa Vachajevas. Vis dėlto prisiekusieji išteisino juos pagal visus kaltinimus. Teisėjui neliko nieko kito, kaip tik patvirtinti prisiekusiųjų nuosprendį. Jis ir taip tris kartus buvo siuntęs prisiekusiuosius atgal į pasitarimų kambarį, motyvuodamas tuo, kad jų nuosprendis esąs netikslus. Kai buvo paskelbtas nuosprendis, dešimtys teisiamųjų draugų ir giminaičių, sėdinčių salėje, tai įvertino džiaugsmo šūksniais. K. Dukuzovas bei M. Vachajevas greitai prasmuko pro reporterius, įsėdo į baltą automobilį ir tučtuojau nuvažiavo.
P. Chlebnikovo šeima sutiko su nuosprendžiu ir pareiškė tikinti, kad procesas vyko laikantis reikiamų teisinių procedūrų, tik dar pridūrė: „Mes nebūsime patenkinti tol, kol teisingumas netriumfuos, kol tas ar tie, kurie įsakė nužudyti Polą ir įvykdė šį nusikaltimą, nebus rasti ir atvesti į teismą. Mes raginame Rusijos vyriausybę priimti siūlomą JAV ir kitų šalių, suinteresuotų šios bylos išnagrinėjimu, pagalbą“.
Buvo išteisintas ir Maskvos notaras Failas Sadretdinovas, trečiasis kaltinamasis byloje dėl P. Chlebnikovo nužudymo. F. Sadretdinovas buvo apkaltintas dar viena užsakyta žmogžudyste. Kaip tvirtina prokuratūra, jis buvo susijęs su dviem kitais teisiamaisiais, bet prisiekusiųjų žiuri nesutiko su kaltintojais.
Nuosprendis sulaukė Rusijos žurnalistų sąjungos pirmininko Igorio Jakovenkos griežto komentaro. „Tai jau nebe pirmas, ne antras ir net ne dešimtas atvejis, rodantis mūsų tardymo ir teisėsaugos institucijų neveiksnumą, – sakė jis. – Susidūrusios su nusikaltimais dėl nacionalinių motyvų ar nusikaltimais žurnalistams, jos bejėgės. Mūsų teisėsaugos institucijos negali atlikti realaus tyrimo ir surinkti realių įrodymų, ir tai jau sistema, dėsningumas, o ne atsitiktinumas“.
Organizacija „Reporteriai be sienų“ irgi ragino iš naujo tirti P. Chlebnikovo žūties aplinkybes. „Teismo nuosprendis patvirtino abejones, kurias „Reporteriai be sienų“ iš pat pradžių reiškė dėl vadinamojo „čečėnų pėdsako“ šioje byloje, nors tai buvo vienintelė tardymo institucijų versija. „Reporteriai be sienų“ visada manė, kad labai daug nusikalstamo pasaulio ir valstybinių struktūrų atstovų turėjo priežasčių nekęsti P. Chlebnikovo dėl jo žurnalistinės veiklos“, – buvo sakoma pareiškime.
Prabilo kalinys
Ir štai dabar, praėjus keletui metų, jau primiršta byla vėl buvo prisiminta. Pernai Maskvos teismas nuteisė 11 metų kalėti buvusį milicininką Dmitrijų Pavliučenkovą, dalyvavusį 2006 metais nužudant žurnalistę ir Kremliaus kritikę Aną Politkovskają. Vos sulaikytas dėl jos nužudymo, D. Pavliučenkovas tvirtino, atseit tą nusikaltimą užsakę Londone gyvenantys priešiškai Kremliaus atžvilgiu nusiteikę oligarchas Borisas Berezovskis bei Čečėnijos politikas Achmedas Zakajevas. A. Politkovskajos draugai ir buvę kolegos tokius teiginius vertina itin skeptiškai.
Pats B. Berezovskis sakė tokių teiginių nekomentuosiąs tol, kol jie nebus pateikti oficialiai. Savo ruožtu A. Zakajevas tvirtino, jog niekada gyvenime nesimatęs ir nesikalbėjęs su įtariamais A. Politkovskajos nužudymo organizatoriais.
A. Politkovskaja dirbo „Novaja gazetai“ – opozicijai palankiam Rusijos dienraščiui, kurio dalis priklauso Aleksandrui Lebedevui, finansiškai remiančiam ir „The Independent’ą“. Žurnalistė garsėjo sukrečiančiais žurnalistiniais tyrimais, kuriais atskleisdavo kankinimus ir žmogaus teisių pažeidimus. Ji buvo nušauta 2006 metais prie pat savo namų, esančių Maskvos centre.
D. Pavliučenkovas, apkaltintas tuo, jog sekė „Novaja gazetos“ apžvalgininkę A. Politkovskają, kad ją būtų galima nužudyti, sudarė su prokuratūra susitarimą, pripažino savo kaltę ir jau atlieka įkalinimo bausmę. Dabar jis duoda parodymus kitose bylose. Jis ir papasakojo, atseit P. Chlebnikovą sekę du čečėnų gaujos iš Toljačio nariai. Vienas iš gaujos vadeivų buvo A. Bisultanovo brolis, buvęs Toljačio kriminalinės paieškos pareigūnas Šamadas Bisultanovas.
Į Toljatį atvažiavęs 1982 metais, Šamadas Bisultanovas kurį laiką dirbo milicijoje, o po to sukūrė nusikalstamą grupuotę. 1993 metais jo vadovaujamoje čečėnų gaujoje buvo net 200 narių. Ta gauja „kontroliavo“ automobilių gamyklą, kurios gviešėsi ir kiti banditai. Vienas iš konkurentų buvo „įteisintasis vagis“ iš Gruzijos Važis Ramišvilis, pravarde Važa, taip pat „slaviškos grupuotės“ vadeiva Toljatyje Dmitrijus Ruzliajevas, pravarde Dima Didysis, ir jį palaikantis Vladimiras Vdovinas-Naparnikas.
1997 metais Š. Bisultanovas buvo iškėlęs savo kandidatūrą į Čečėnijos parlamentą, tačiau rinkimų nesulaukė – žuvo važiuodamas brolio padovanotu BMW’u.
D. Pavliučenkovas taip pat papasakojo, kad tos čečėnų gaujos banditai esantys prisidėję ir dar prie vieno žurnalisto nužudymo. Jie dalyvavo 2003 metais nužudant vieno Toljačio laikraščio vyriausiąjį redaktorių Aleksejų Sidorovą. D. Pavliučenkovas teigė, kad jam Lazanės grupuotės nariai yra pasakoję, kad buvę pasiųsti į Toljatį pagąsdinti vietinio žurnalisto. Jie tai ir bandę padaryti, tačiau žurnalistas smarkiai priešinęsis, tad ir buvęs papjautas. Užsakovai buvę labai tuo nepatenkinti, nes nenorėję nužudyti redaktoriaus.
Teisėsaugininkai mano, kad šie D. Pavliučenkovo parodymai gali užvesti ant žudikų pėdsakų. Jie ir anksčiau manė, kad redaktorius galėjo buti nužudytas už straipsnius apie vagystes Toljačio automobilių gamykloje. O prie tų vagysčių nagus buvo prikišę ir broliai Bisultanovai, ir net oligarchas Borisas Berezovskis, pabėgęs į Didžiąją Britaniją, o už akių Rusijoje nuteistas 13 metų kalėti.
B. Berezovskis vienu metu buvo Toljačio automobilių gamyklos savininkas ir direktorius. Dabar jo advokatas Andrejus Borovkovas stebisi tokiais pareigūnų veiksmais – girdi, prie jo ginamojo jie negalintys prikibti pagal ekonominius motyvus, tai dabar bandantys dar įpainioti į žmogžudystę.
Kad D. Pavliučenkovas gali meluoti ir sakyti tai, ko pageidauja Rusijos teisėsauga, mano ir A. Politkovskajos advokatė Ana Stavickaja. Jos nuomone, taip D. Pavliučenkovas bando gauti malonę ir susitrumpinti įkalinimo metus.
Petras KURMELIS
