Nuo šiol kariškiai, diplomatai, saugumiečiai ir Kremliaus administracija su keliais istorikais sergės tautą, kad ji žinotų tik "teisingą" istoriją. Visa kita - už įstatymo ribų.
Kontroliuojama istorija.
Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas įkūrė komisiją, kuri turės įvertinti bandymus klastoti istoriją, ypač susitelkiant į Antrojo pasaulinio karo ir Rytų Europos "išvadavimo" nuo fašistų vertinimus. Tam, kad šios komisijos sprendimai būtų ne tik deklaratyvūs, bet ir "vaisingi", turėtų pasitarnauti premjero Vladimiro Putino vadovaujamos partijos "Vieningoji Rusija" atstovų parengtas įstatymo projektas, pagal kurį už istorijos "klastojimą" bus baudžiama kalėjimu iki 3 metų. Jei "klastojimu" užsiims viešai žinomas asmuo, cypėje jam gali tekti praleisti 5 metus, o tos šalys, kurių oficialiose istorijos knygose ar vadovėliuose bus surašyti "suklastoti" faktai, sulauks sankcijų iš oficialios Rusijos valdžios. Greitai šis įstatymas turėtų būti svarstomas Rusijos parlamente ir jau kitą mėnesį taps ne tik dar vienu beviltišku absurdu, bet ir Rusijos teisės norma.
Šioje vietoje svarbiausia suprasti, kad "klastojimas" bus traktuojamas labai plačiai: tai ir Baltijos šalių okupacija, ir sovietų karių vykdytos žudynės, prievartavimai, plėšimai. Visa tai laukia savo eilės būti pripažinta klastote.
Įdomiausia, kad už "neteisingos istorijos" skelbimą bus galima bausti ne tik Rusijos gyventojus, bet ir kitų valstybių piliečius. Vadinasi, beveik visi Lietuvos istorikai, kurie yra nagrinėję XX amžiaus įvykius, nemaža dalis politikų ar žurnalistų prieš vykdami į Rusiją turės būti pasirengę bent kelerius metus praleisti kalėjime. Tokia yra Didžiojo aštuoneto, Europos Tarybos, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos narės nūdiena.
Savanoriška masinė lietuvių žvejyba prie Laptevų jūros...
Vis dėlto stebintiems Rusijos raidą tokia įvykių eiga nėra nei keista, nei netikėta. Istorijos vadovėliai ar metodinė medžiaga mokytojams jau anksčiau pradėjo perrašinėti istorijos faktus, buvo grąžinamos iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvusios formuluotės.
Bet kuriuo atveju bus labai įdomu, kiek kūrybingi bus D.Medvedevo sukurtosios komisijos nariai. Juk faktus galima tiesiog neigti, bet galima juos mėginti ir perrašyti. Pavyzdžiui, teigti, kad Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą nebuvo, o tam prieštaraujančius asmenis sodinti už grotų. Lygiai taip pat galima parašyti dešimtis knygų ir jose "moksliškai" įrodyti, jog tai nebuvo trėmimai, gyventojai savo noru traukė iš nederlingos lietuviškos stepės į turtingus Tolimųjų Rytų regionus, kur gausu įvairių išteklių. Ten buvo sukurtos fantastiškos gyvenimo sąlygos, dėl kurių dauguma tremtinių ir iki šiol ten liko.
Ir genocido Ukrainoje nebuvo, o 3 mln. ukrainiečių mirė dėl netaisyklingos mitybos įpročių. Lenkijos kariai Katynėje nusižudė patys supratę, kaip beprasmiškai jie gyveno, kol sovietai atėjo jų išvaduoti. Galima neabejoti, kad netrukus tokio pobūdžio knygos bus pradėtos kepti viena po kitos. Jų autoriai gaus valstybines premijas, mokslinius laipsnius ir važinės po plačiąją šalį atgimstančio pionierių judėjimo nariams pasakodami "tikrą ir nesuklastotą" istoriją. Žinoma, tokios "apsaugos nuo falsifikacijos" viršūnė bus Rusijos istorija, kurioje NKVD ir KGB organizacijos bus prilygintos geriesiems samariečiams, kuriems dėkingi dešimtys milijonų rusų ir okupuotų valstybių gyventojų už jų artimųjų išlaisvinimą iš šios ašarų pakalnės.
Todėl darosi įdomu, kada vėl bus pradėtos drausti tokio požiūrio neatspindinčios Aleksandro Solženicyno ir Viktoro Suvorovo knygos, kada pasirodys įstatymas, kuris leis už šių knygų turėjimą ar skaitymą bausti kaip už tėvynės išdavimą.
Žingsnis po žingsnio...
Kita vertus, tokius Rusijos veiksmus galima ir suprasti - šalis, kuri pati sau atrodo unikali ir vienintelė, šiandienos pasaulyje geriausiu atveju tėra globali gamtinių išteklių kasykla. Praeities didybės nostalgiją dar pagyvina ginkluotųjų pajėgų paradas Raudonojoje aikštėje ar pergalingas karas prieš tokį "galingą ir stiprų" priešą kaip Gruzija. Greta to Kremlius dar turi branduolinį ginklą ir isterinę retoriką, kad šalį apsupę priešai nesuvokia Rusijos didybės, galybės ir teisėtų interesų.
Daugybė pasaulio žiniasklaidos priemonių supažindino savo auditoriją su D.Medvedevo komisijos uždaviniais. Kaip visada politiškai korektiškai ir su lengva nuostaba. Ten, kur sovietų kariai nebuvo įkėlę savo kerzų, vis dar nesuprantama, kaip valstybė gali kontroliuoti istorinius faktus. Tačiau žingsnis po žingsnio tokie Rusijos sprendimai padeda suprasti, kad ši šalis nuosekliai ir kryptingai žengia atgal į totalitarinę valstybę, kur žmogus yra niekas, o idėja yra viskas. Net jeigu ta idėja ir tėra valdžios veikėjų fantazijų rezultatas. Neteisūs tie, kurie sako, kad laiko atsukti atgal neįmanoma - Rusija sėkmingai grįžta į viduramžius.
Tomas BITINAS, politologas
