Rusijos valdžia mėgsta kartkartėmis vis pagąsdinti savo visuomenę numanomomis ar įsivaizduojamomis karinėmis grėsmėmis. Pavyzdžiui, Maskva gan priešiškai žiūri į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), nors su ja palaiko gana aktyvius ryšius.
Tokioje situacijoje vertėtų pakalbėti ne tik apie (numanomus) Rusijos priešininkus (priešus), bet ir apie potencialius sąjungininkus, kurie turėtų palaikyti ją sunkią akimirką.Tačiau prieš tai vertėtų tarti keletą žodžių apie „priešus“. NATO, kaip potencialios grėsmės šaltinis, yra įprastas Rusijos priešas dar nuo sovietmečio. Sovietų Sąjungos žlugimas lėmė ir dviejų karinių blokų – Varšuvos sutarties organizacijos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos – priešpriešos pabaigą. Varšuvos sutarties organizacija tiesiog iširo, tačiau šios globalios dviejų pajėgių karinių organizacijų konfrontacijos pėdsakai liko – ir ne tik masinėje sąmonėje.
Žlugus Sovietų Sąjungai Maskva bandė neprarasti savo įtakos zonos posovietinėje erdvėje. Galima užfiksuoti Rusijos pastangas bent jau nominaliai išsaugoti tam tikrus sovietinės geopolitinės architektūros kontūrus. Pirmiausia Maskva bandė atkurti glaudesnį ryšį su buvusiomis sovietinėmis respublikomis – taip praeito amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje gimė Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS), kuriai šiandien vis dar priklauso dauguma buvusių sovietinių respublikų (išskyrus Baltijos šalis ir Gruziją). Panašiu žingsniu tapo ir 1992 metais Rusijos iniciatyva su kai kuriomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis pasirašytas Susitarimas dėl kolektyvinio saugumo. Po dešimties metų iš šio susitarimo gimė Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO). Susitarimą dėl šios organizacijos įkūrimo anuomet pasirašė Armėnijos, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Rusijos ir Tadžikistano prezidentai. Vėliau prie sutarties prisidėjo ir Uzbekistanas, nors 1999 m. buvo iš jos išstojęs, paskui vėl įstojo.
Pagal KSSO įstatus tai yra tarptautinė regioninė organizacija. Tarp jos tikslų – „taikos ir stabilumo palaikymas“, šalių narių „nepriklausomybės, suverenumo ir teritorinio vientisumo apsauga“. Tarp reiškinių, su kuriais planuoja kovoti KSSO šalys, įvardijamas „tarptautinis terorizmas, ekstremizmas, nelegali narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, nelegali ginklų prekyba, transnacionaliniai nusikalstami susivienijimai ir nelegali migracija“. Taip pat numatoma, kad šalys narės „derina politines pozicijas dėl tarptautinių ir regioninių problemų“ [http://www.dkb.gov.ru/b/azg.htm].
Tačiau, skirtingai nei NATO, KSSO yra labiau nominalus susivienijimas, nors bandymų suteikti jai realių, apčiuopiamų kontūrų būta. Prieš kelerius metus organizacijai priklausančios valstybės sutarė dėl Kolektyvinių operatyviojo reagavimo pajėgų (KORP) formavimo, tai leistų KSSO, reikalui esant, sklandžiau realizuoti numatytas organizacijos funkcijas (apie tai jau buvo rašyta straipsnyje „Maskvos blokas“ – http://www.geopolitika.lt/?artc=3225).
Iš esmės KSSO sukurta dėl kelių priežasčių. Viena vertus, šią organizaciją galima laikyti simboline atsvara NATO. Nors nei dydžiu, nei potencialiu veiksmingumu KSSO negalima prilyginti Varšuvos sutarties organizacijai, Maskvai tiesiog malonu turėti sau pavaldų karinio pobūdžio susivienijimą. Kita vertus, KSSO gali būti platforma, kuri leistų kovoti su Kremlių nervinančiomis „spalvotosiomis“ revoliucijomis, panašiomis į praūžusias kai kuriose regiono šalyse. Į šią funkciją, kuri, suprantama, atvirai neįvardijama, palankiai žiūrėtų dauguma organizaciją sudarančių šalių vadovų (KSSO valstybės negali pasigirti dideliais demokratijos laimėjimais, daugumos jų valdymas yra autokratinio pobūdžio).
Toks dėmesys KSSO šiame straipsnyje skiriamas neatsitiktinai. Įvykiai, kurie bus apžvelgti toliau, yra tiesiogiai susiję su KSSO ir klausimu apie Rusijos sąjungininkus ir jų (ne)patikimumą.
Kalbant apie Rusiją, iš tikrųjų sunku nurodyti, kas yra jos patikimiausia partnerė politinėje ir karinėje plotmėje (galbūt į galvą pirmiausia ateitų Baltarusija ar Kazachstanas). Logiška būtų tokiomis partnerėmis laikyti KSSO šalis, tačiau verta prisiminti, kad per 2008 metų Rusijos konfliktą su Gruzija visos kitos šios organizacijos šalys užėmė neutralią ar net atsargią poziciją. Maskvos veiksmai, bent jau tiesiogiai, nesulaukė oficialaus palaikymo (žinoma, niekas iš KSSO šalių neužtarė ir Gruzijos).
Apie Rusijos sąjungininkų patikimumą sunku kalbėti ir dėl kelių įvykių, kurie neseniai truputį sujudino informacinį vasaros sąstingį. Vienas iš šių įvykių – Uzbekistano sprendimas išstoti iš KSSO. Šis žingsnis nebuvo visiškai netikėtas, nes Uzbekistanas ir anksčiau reiškė nepasitenkinimą kai kuriais KSSO principais, o pasirašydamas susitarimą dėl Kolektyvinių operatyviojo reagavimo pajėgų formavimo išsakė savo „ypatingą nuomonę“ ir sutiko dalyvauti šiame procese tik iš dalies.
Bandydami atspėti tikrąsias Uzbekistano išstojimo iš KSSO priežastis, ekspertai nurodo, kad daug ką gali lemti Taškento noras gauti palaikymą ir kitokią naudą iš JAV (kurios pastaruoju metu švelnina savo toną dėl žmogaus teisių pažeidimų Uzbekistane). Neatmetama galimybė, kad JAV norės įkurti regione karinę bazę. Uzbekistanas įvardijamas kaip viena iš šalių, kurios galėtų priimti savo teritorijoje JAV karius ir techniką. Tačiau narystė KSSO verstų Taškentą derinti tokį žingsnį su partneriais, tarp jų ir su Rusija. O ji gan skausmingai reaguoja į JAV „kišimąsi“ į jos „įtakos zonos“ reikalus.
Kitos išstojimo iš KSSO priežastys gali būti susijusios su sudėtingais Uzbekistano santykiais su savo kaimynais, kurie irgi yra organizacijos nariai. Pavyzdžiui, Kirgizijos ir Uzbekistano siena turi 58 ginčytinas atkarpas. Taip pat tebėra aktualūs ir neoficialūs ginčai dėl regioninės lyderystės (Uzbekistanas, būdamas daugiausia gyventojų turinčia regiono valstybe, norėtų atlikti jame svarbesnį vaidmenį nei dabar) [http://www.newsru.com/world/29jun2012/uzb.html].
Tačiau Rusijai kyla problemų ne tik su nuo jos nusigręžusiu Uzbekistanu. Pastaruoju metu Maskvą kamuoja nesutarimai ir su Tadžikistanu. Ginčai vyksta dėl 201-osios rusų karinės bazės netoli Dušanbė – susitarimas dėl jos dislokavimo šioje šalyje baigiasi 2014 metais. Tarpusavio pasitikėjimo nepadidino ir Rusijos sausumos karinių pajėgų vado generolo Vladimiro Čirkino pareiškimas, kad Centrinės Azijos teritorijoje artimiausiu metu gali kilti lokalūs kariniai konfliktai tarp Uzbekistano, Tadžikistano ir Kirgizijos. Tadžikistano gynybos ministerija išreiškė savo nepasitenkinimą tokio pobūdžio pareiškimais ir pavadino juos „politiškai nekorektiškais“ [http://www.newsru.com/world/02jul2012/tadj.html].
Sudėtingus Maskvos ir jos potencialių sąjungininkų santykius lemia ir pačios Rusijos elgesys. Ryškus Maskvos dominavimas Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje nepatinka jos partneriams, kurie jaučia Rusijos galią, o kartais ir agresyvumą. Tai verčia net potencialius sąjungininkus (kurie dažniausiai turi savų interesų santykiuose su Rusija) atsargiai žiūrėti į Maskvos geranoriškumą ir ieškoti alternatyvių užtarėjų ir sąjungininkų (pavyzdžiui, JAV). Tenka konstatuoti, kad Rusijos santykiai su kitomis šalimis dažniausiai nėra paremti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba.
Tolimesnius Rusijos ir jos potencialių sąjungininkų santykius lems pokyčiai regione. Keista, tačiau Rusijai gali būti naudingi nedideli regioniniai konfliktai, kuriuose ji galėtų palaikyti vieną ar kitą pusę (ar atlikti „taikdarės“ vaidmenį). Bet kuriuo atveju Rusija yra ta jėga, į kurią galės apeliuoti tokių konfliktų dalyviai, o Maskvos pagalba „pririš“ sąjungininkus prie jos (taip anksčiau Rusija „pririšo“ Armėniją, netiesiogiai palaikiusi ją konflikte dėl Kalnų Karabacho). Pastūmėti Centrinės Azijos šalis arčiau Rusijos gali ir nestabilumas Afganistane. Maskvai tai galbūt net būtų palankesnis scenarijus, tačiau pareikalautų iš jos ir aktyvių veiksmų bei ryžto prisiimti realią atsakomybę dėl regiono saugumo ir stabilumo.
Viktor Denisenko
