Radikalių skirtumų nėr
Lyginamoji Rusijos ir JAV transkontinentinių kolonijinių imperijų formavimosi ir augimo istorijos analizė leidžia atrasti daugiau sutapimų negu skirtumų. Ir Maskva, ir Vašingtonas paveldėjo geopolitines savo buvusių metropolijų misijas. Pirmoji – iš Čingischano mongolų totorių imperijos, o antrasis – iš Britų imperijos.
Abi metropolijos ženkliai išsiplėtė teritorine prasme, judėdamos Ramiojo vandenyno link, ir susitiko Aliaskoje, kurios likimą išsprendė taikiai. Carinė Rusija Jungtinėms Valstijoms už milijoną rublių perleido Aliaską.
Nuo Alfredo Thayerio Mahano ir Halfordo Mackinderio laikų geopolitinėje teorijoje dominuoja nuomonė, kurią vėliau entuziastingai pasigavo eurazijistai ir atlantistai, kad Rusijos ir JAV priešprieša tariamai yra geopolitiškai nulemta kaip amžina Sausumos ir Jūros, Telurokratijos (valstybės teritorijos daugiausia driekiasi į žemyno gilumą) ir Talasokratijos (jūrinė valstybė, kuri valdas plečia per vandens kelius ir juos kontroliuoja), kova.
Nekvestionuojant minėtų didžių praeities mąstytojų nuopelnų, reikėtų pažymėti, kad techninė pažanga, komunikacijų plėtra, atstumų reikšmės niveliavimas, masinio naikinimo ginklo sklaida, visaapimantis tarptautinis terorizmas, kibernetinės atakos, vyriausybių suaugimas su transnacionalinėmis korporacijomis, pasaulio politikos epicentro persikėlimas iš Transatlantikos į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną ir kiti momentai neleidžia pritaikyti prieš penkiasdešimt metų praradusias aktualumą geopolitines schemas šiandieninėms realijoms.
Iš tikrųjų tarp Rusijos ir JAV nėra radikalių skirtumų, kurie pasmerktų šias šalis amžinai nesantaikai. Priešingai, bendrų bruožų dominavimas verčia jas vienu metu būti ir kietomis varžovėmis, ir nepakeičiamomis partnerėmis.
Turisto ir politiko įsitikinimai nesiskiria
Ne retas keliauti mėgstantis lietuvis turbūt pastebėjo turistus, kurie nemoka vietos kalbos ir papročių. Galima neabejoti, kad tai arba amerikiečiai, arba rusai, nuoširdžiai įsitikinę, kad tai vietiniai gyventojai turi juos suprasti, o ne atvirkščiai. Taip tarptautinėje arenoje elgiasi ir JAV bei Rusijos lyderiai, nuoširdžiai manantys, kad kitos nacijos turi priimti jų ideologijas ir socialinės raidos modelius, kad jų kalbos turi būti tarptautinio bendravimo kalbomis, o jų valiutos – tarptautinių atsiskaitymų priemone ir kad jų karinės bazės yra gėris toms šalims, kur jos yra dislokuotos.
Amerikiečiai nuoširdžiai galvoja, kad gina posovietines valstybes nuo Rusijos, o Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalis nuo Kinijos. Lygiai taip pat rusai yra įsitikinę, kad visos posovietinės valstybės turi būti laimingos dėl to, kad jas globoja „didysis brolis".
Maskva ir Vašingtonas turi giliai įsišaknijusių imperinių ambicijų, pagrįstų mesianizmu (mistinė koncepcija, skelbianti vienos kurios tautos išskirtinį vaidmenį žmonijos istorijoje) ir savo unikalumo įsitikinimu bei noru primesti kitoms šalims savo gyvenimo būdą. Amerikiečiai ir rusai mano, kad turi teisę ir net pareigą mokyti gyvenimo tautas su kur kas ilgesne istorija. Davusios žmonijai daug iškilių kultūros ir meno veikėjų, Amerika ir Rusija valstybiniu lygmeniu kultivuoja gana primityvias masines popkultūras, naudodamos jas savo ideologijų ir gyvenimo būdo plėtrai pasaulyje.
Turėdami ilgalaikį strateginį mąstymą užsienio politikos srityje, Maskva ir Vašingtonas teikia pirmenybę globaliems geopolitiniams projektams. Rusijai tai dabar Eurazijos sąjunga, o Jungtinėms Valstijoms – Azijos ir Ramiojo vandenyno projektas.
Jau beveik pusę amžiaus Maskva ir Vašingtonas varžosi dėl to, kas prijaukins tūkstantmetį kinų drakoną. Rusija padeda Kinijai stiprinti geopolitines pozicijas, o Amerika – ekonomines. Kaip tik šiose srityse Pekinas greitu metu gali aplenkti besivaržančias supervalstybes, pretenduodamas į Rusijos vietą Eurazijoje ir ekonomines Amerikos pozicijas pasaulyje.
Sėkmingai skirstosi įtakos zonomis
Turėdamos didžiausius branduolinius arsenalus pasaulyje, Rusija ir Amerika yra vienintelės valstybės, kurios gali nesibaiminti tiesioginės karinės agresijos. Kartu abi valstybės nekompleksuoja, kai reikia pačioms panaudoti jėgą politiniams tikslams pasiekti. Ir daro tai, prisidengdamos pagalbos ir humanitarinių intervencijų retorika (Jugoslavijos ir Gruzijos pavyzdžiai).
JAV ir Rusija gana dažnai kišasi į valstybių, kurias traktuoja kaip savo įtakos sferą, vidaus reikalus. Daugybė perversmų Lotynų Amerikoje ir Afrikoje bei spalvotosios revoliucijos ir kontrrevoliucijos posovietinėse šalyse – akivaizdūs tokio elgesio pavyzdžiai. Keičiasi tik įtakos zonų geografija.
Prisiskirdamos vienodas „kovotojų už laisvę nuo imperializmo“ dorybes, Rusija ir Amerika toliau palyginti sėkmingai dalijasi įtakos zonas. Įdomu tai, kad po SSRS žlugimo abi pusės įsiskverbė į anksčiau neliečiamas sferas. Vašingtonui pavyko paversti savo sąjungininkėmis Rytų Europos valstybes (tame tarpe ir Lietuvą), o Maskva sustiprino ryšius su Lotynų Amerikos šalimis. Be to, JAV nusprendė pakartoti Sovietinės Rusijos klaidą ir pradėjo karą Afganistane (rezultatas tas pats).
Ryžtinga parama reikiamu momentu leidžia Maskvai ir Vašingtonui lengvai susirasti sąjungininkų, tačiau laikui bėgant jie lygiai taip pat juos praranda, išgąsdindami partnerius perdėta globa ir mėginimu pasisavinti teisę kalbėti už juos tarptautinėje arenoje. Be to, Rusijos ir Amerikos sąjungininkai negali nematyti savo „globėjų“ suinteresuotumo palaikyti nuolatinę įtampą, o tai dirbtinai sukuria apsaugos ir karinio dalyvavimo poreikį. Be nestabilumo Kaukaze Maskvai būtų sunkiau pateisinti savo paramą Armėnijai, o be nuolatinės įtampos Artimuosiuose Rytuose ir Korėjos pusiasalyje Vašingtonui būtų sudėtingiau pagrįsti savo paramą Izraeliui, Japonijai ir Pietų Korėjai.
Didybė reiškia atsakomybę
Žaisdamos nesutaikomos priešpriešos žaidimą, kad paspekuliuotų rinkėjų patriotizmu, Amerika ir Rusija vis dėlto remia viena kitą esminėse srityse, nes supranta tarpusavio priklausomybę. JAV daug padarė, kad Rusija taptų Pasaulio Prekybos organizacijos nare, o Rusija leidžia vykdyti per savo teritoriją amerikietišką karinį tranzitą į Afganistaną.
Europa norėtų matyti nusilpusią Rusiją, kuri negąsdintų jos savo galybe (apie tai atvirai rašė prancūzų mąstytojas Emmanuelis Toddas), tačiau JAV yra reikalinga stipri Rusija – ir kaip varžovė (kad galėtų pateisinti savo išpūstą karinį biudžetą), ir kaip partnerė (kad turėtų galimybę kartu spręsti tokias rimtas problemas kaip masinio naikinimo ginklo sklaida, tarptautinis terorizmas ir pan.).
Šiandieninei Rusijai taip pat reikalingos stiprios JAV su aktyvia užsienio politika. Juk, jeigu Amerika susilpnės ir pereis prie izoliacionizmo strategijos, Maskva liks viena pati prieš sparčiai augančią Kiniją, kuri taikiai, bet atkakliai išstumia rusus iš jų tradicinės įtakos sferos Centrinėje Azijoje, aktyviai stiprina santykius su Baltarusija bei Ukraina ir pamažu apgyvendina kinais rusiškus miestus Tolimuosiuose Rytuose.
Civilizuotam pasauliui yra reikalinga tiek stipri Amerika, tiek stipri Rusija, nes kurios nors jų pasitraukimas iš didžiojo tarptautinio žaidimo sužlugdytų globalų geopolitinį balansą, padidintų įvairių regioninių neramumų bei lokalių karų riziką ir leistų iškilti kitiems, daug agresyvesniems pretendentams į pasaulinį dominavimą.
Nėra abejonės, kad JAV ir Rusija yra reikalingos. Pasaulinė arena nesuinteresuota tuo, kad Amerika ir Rusija konkuruotų kaip kadais Atėnai ir Sparta, tačiau jai nėra reikalinga ir jų sąjunga su įtakos sferų pasidalinimu (kaip Molotovo-Ribbentropo pakto atveju). Šiandieniniame pasaulyje lyderystę reikia ne iškovoti, o užsitarnauti.
Abiejų imperijų egoizmas, pasipūtimas ir avantiūrizmas atstumia nuo jų net tuos sąjungininkus, kuriems jos kitados labai padėjo, bet kurie daugiau nenori mokėti nepriimtinos kainos. Europą, Izraelį ir Japoniją vis labiau erzina tai, kad Vašingtonas priima svarbiausius sprendimus, neatsižvelgdamas į jų nuomonę. O nepagarbus požiūris ir besaikis rusiško verslo apetitas verčia net prorusiškas Ukrainos, Baltarusijos ir Centrinės Azijos šalių vyriausybes ieškoti sąjungininkų kitur.
Vašingtonui ir Maskvai reikia pagalvoti apie didžiąja dalimi netikros priešpriešos apsukų mažinimą, nes dėl jos laimi tik politiniai populistai ir karinės pramonės kompleksui artimi žmonės. JAV ir Rusija turėtų nustoti elgtis taip, tarsi joms leistina spręsti kitų tautų likimus ir primesti joms savo valdžios ir ekonomikos organizavimo modelius. Ir pagaliau reikia išmokti girdėti savo sąjungininkus, kurie yra pasiruošę paremti Maskvą ir Vašingtoną, kai to tikrai reikia, tačiau sąjungininkai nenori būti tarnais!
Pagal Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto mokslo darbuotojo Maksimo Khilko publikacijas parengė VL žurnalistas Vismantas Žuklevičius.
