Sociologai priėjo prie išvados, kad rusams nacionalinio nevisavertiškumo kompleksas tapo „nepraeinantis“.
Kad būtum tikras rusas, reikia gimti Rusijoje, būti stačiatikiu ir gerbti esamą politinę santvarką, – taip galvoja diduma Levados centro apklaustų piliečių. Sociologas aiškina, kad toks suvokimo apie save vaizdinių rinkinys masių sąmonėje susiformavo dėl valstybinės propagandos poveikio. Ekspertas konstatuoja, kad atsakymai į kitus klausimus rodo, jog Rusijos gyventojai turi nevisavertiškumo kompleksą: „tikrieji rusai“ nelabai nori, kad kitų šalių gyventojai būtų panašūs į juos.
Nuo spalio 1 d. iki 19 d. Jurijaus Levados analitinio centro ekspertai, vykdydami rusų patriotinių pažiūrų tyrimą, apklausė 1516 žmonių. Respondentai atsakinėjo į klausimus apie tai, kiek stiprus yra jų ryšys su Rusija, kiek jie jaučiasi esantys artimi Europai ir kiek – Azijai, taip pat apie tai, kas šalies piliečius daro „tikrais rusais“.
Kaip aiškėja iš atsakymų, „tikras rusas“ privalo būti gimęs Rusijoje, gyventi joje visą gyvenimą (daugiau ar mažiau svarbiu šį veiksnį laiko 85 proc. apklaustųjų, tyrimo paklaidai esant ne didesnei kaip 3,5 proc.), turėti Rusijos Federacijos pilietybę (88 proc.) ir kalbėti valstybine kalba (87 proc.). Be to, „tikri rusai“ privalo būti stačiatikiai (taip mano 69 proc. apklaustųjų) ir gerbti esamą politinę santvarką.
Sociologai išsiaiškintą vaizdinių apie „idealų rusą“ kompleksą vadina „brukamos tapatybės modeliu“. Pasak Levados centro direktoriaus Levo Gudkovo, respondentų atsakymų sutapimas didžia dalimi aiškintinas valstybinės propagandos poveikiu. „Žmonės priima tą struktūrą, kuri jiems užduodama: „kad būtum rusas, svarbu būti stačiatikiu“, – tyrimo rezultatus aiškina L. Gudkovas. Jis primena ankstesnių apklausų rezultatus, pagal kuriuos save vadinančių stačiatikiais dalis nuo 1989 m. Rusijoje išaugo 5,5 karto: nuo 16 iki 87 procentų.
Taigi, konstatuoja L. Gudkovas, iš šių žmonių „tik pusė tiki Dievą, o jau apie tai, kad jie būtų įsitraukę į bažnytinį gyvenimą, iš viso netenka kalbėti“.
„Kitaip tariant, „stačiatikis“ tapo tokiu etniniu-konfesiniu rusiškumo sinonimu. Visiškai tuščias apsisprendimas, pakeitęs titulą „sovietinis“, – konstatuoja sociologas.
L. Gudkovas aiškina, kad pagarba valstybei masinėje sąmonėje sugyvena su supratimu, jog sistema nevertina paprasto žmogaus, o valdžioje esantys valdininkai „užsiėmę savais reikalais ir jiems nusispjauti į eilinius žmones“. Pasak jo, šį prieštaravimą galima paaiškinti tuo, kad Rusijos žmonės yra įsisąmoninę, jog tai valstybė nustato, kokia turi būti visuomenė, o ne atvirkščiai.
Be piliečių įsitikinimo, kad yra ryšys tarp stačiatikybės ir ruso tapatybės, Levados centro apklausa atskleidė stiprias patriotines visuomenės nuotaikas: 70 proc. respondentų mano, kad geriausia yra būti Rusijos, o ne kurios nors kitos pasaulio šalies piliečiu. Šis rodiklis per 16 metų nė trupučio nepakito. Analogiška apklausa, atlikta 1996 m. birželio mėn., taip pat parodė esant 70 proc. įsitikinusių išskirtine sėkme, jog jie yra gimę Rusijoje. Su tuo, kad Rusija yra geresnė už daugumą kitų šalių, pasirengęs sutikti daug mažesnis apklaustųjų skaičius – 48 proc. (1996 m. birželį taip galvojo tik 36 proc.). Kartu 62 proc. rusų pripažįsta, kad didžiuotis savo šalimi jiems tenka rečiau, negu norėtųsi.
Tuo, kad šalies padėtį pasaulyje galima pagerinti su stiprių patriotinių nuotaikų Rusijoje pagalba, yra įsitikinę 65 proc. respondentų (27 proc. iš jų visiškai sutinka su šiuo teiginiu, 38 proc. sutinka iš dalies, o nesutinkančiųjų viso labo 9 proc., kiti šiuo klausimu nėra apsisprendę).
Rusai nelabai nori, kad kitose šalyse gyventų panašūs į juos piliečiai.
Su tuo, kad pasaulis būtų geresnis, jei svetimšaliai būtų panašūs į rusus, sutinka iš viso 34 proc. respondentų. 42 proc. apklaustųjų buvo sunku atsakyti į šį klausimą, o 24 proc. atsakė neigiamai. L. Gudkovas, tarp kitko, konstatuoja, kad per pastaruosius 16 metų šie rodikliai pagerėjo, „pastebimas tam tikras rusų pasitikėjimo savimi didėjimas“. 1996 m. birželį su šiuo teiginiu sutiko tik 21 proc., o nesutiko 39 procentai respondentų.
L. Gudkovas teigia, kad patriotinių nuotaikų bei stačiatikio žmogaus, gerbiančio valstybę ir įstatymus, įvaizdžio populiarumo lygis, kuris iš esmės skiriasi nuo noro matyti svetimšalius panašius į rusus, liudija apie visuomenėje egzistuojantį nevisavertiškumo kompleksą. Šią versiją patvirtina ir nustatytas respondentų požiūris į Vakarus.
Tik 11 proc. apklaustųjų jaučia „labai stiprų“ arba „pakankamai stiprų“ ryšį su Europa. Visiškai nejaučia tokio ryšio 52 proc. tyrimo dalyvių, dar 30 proc. jaučia jį „nelabai stipriai“.
„Rusų savimonei požiūris į Europą arba Vakarus yra ypač svarbus. Vakarai jiems reiškia kažkokią utopiją viso to, ką rusai norėtų turėti pas save. Dėl to nevisavertiškumo kompleksas – jis yra labai skausmingas ir esminis, beveik absoliutus. Savęs pačių teigimas visada matuojamas lyginant su Vakarais, kurie iškyla kaip pozityvi preferencijos sistema“, – aiškina L. Gudkovas.
Sociologas konstatuoja, kad nacionalinės sąmonės struktūra yra pagrįsta balansavimu tarp Vakarų ir suvokimo, kad neįmanoma su jais suartėti, o tai apnuogina „neužbaigtos modernizacijos traumą“, „imperijos subyrėjimo traumą“.
„Nors pasididžiavimas ir auga, vis vien išlieka savo nevisavertiškumo jausmas ir todėl žmonės pripažįsta, kad pasaulis vargu ar būtų geresnis, jeigu kitose šalyse visi būtų panašūs į rusus“, – mano sociologas. L. Gudkovo žodžiais tariant, per pastaruosius 20 metų vykdyti tyrimai rodo, kad atitolimas nuo Europos tik didėja. Devinto dešimtmečio gale–dešimto dešimtmečio pradžioje, sako jis, esantys europiečiais jautėsi maždaug 30 proc. piliečių, o dabar „rusais europiečiais“ jaučiasi ne daugiau kaip 15–16 proc., ir ši dalis nuolat mažėja.
Su nacionalinio nevisavertiškumo kompleksu galima kovoti bandant priartėti prie idealo, bet galima ir neigiant patį idealą. Rusijoje pasirenkamas antrasis elgsenos modelis ir kaip tik todėl yra populiarus mąstymo būdas „mes – ypatingi, mūsų ypatingas kelias, mes nepanašūs į kitus, mes ne Vakarai ir ne Azija, mes esame stačiatikiai, mes nepanašūs į vakariečius su jų šaltu išskaičiavimu ir formalizmu, mes nuoširdūs ir dvasingi“, – tokį masinio mąstymo modelį pateikia L. Gudkovas.
„Kažkuria prasme tai taip pat yra izoliavimosi mechanizmas – savo išskirtinumo pabrėžimas išorinio pasaulio, ypač labiau išsivysčiusių šalių, atžvilgiu. Tai savo trūkumų pavertimas dorybėmis, toks ženklo pakeitimas. Mes negalime gyventi taip, kaip Vakarai, ir tai, tarp kitko, sukuria stipriausią gėdos kompleksą („mes – didžioji valstybė, o gyvename skurdžiai, negrabiai, chamiškai ir kt.“). Jeigu ženklą pakeistume, tai ši mūsų ypatybė tampa vertybe. „Užtat mes – dvasingi“, – užbaigia sociologas.
Olga Kuzmenkova
