2008 m. antroje pusėje pasaulinė finansų krizė skaudžiai atsiliepė beveik visoms išsivysčiusioms valstybėms. Ne išimtis buvo ir Rusija, tuo pačiu metu susidūrusi su dar dviem problemomis: kapitalo bėgimu iš šalies po karo Gruzijoje ir galimu biudžeto deficitu krintant naftos kainai.
Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, dalis rusų pasaulinę finansų krizę pasitiko su neslepiamu džiugesiu. Kai kurie politikos apžvalgininkai, stebėdami rinkų griūtį visame pasaulyje, ėmė tiesiog trykšti optimizmu.
Norint suprasti kodėl, reikia grįžti į netolimą praeitį.
JAV ir dolerio hegemonija
2001-ieji. Maskvoje už uždarų durų vyksta Rusijos prezidento administracijos globojama tarptautinė finansų konferencija „Globalizacija ir tikėtina pasaulinių rezervinių valiutų krizė“. Pranešimą skaito turbūt garsiausias ir labiausiai kontroversiškas šiuolaikinės Rusijos geopolitinės minties atstovas Aleksandras Duginas.
Savo pranešime jis įrodinėja, kad JAV doleris yra „geopolitinis vienetas, bendro strateginio ir ideologinio JAV potencialo funkcija“. Kai po dviejų pasaulinių karų JAV įtvirtino savo dominavimą pasaulyje, doleris tapo pasauline rezervine valiuta. Dolerio pozicijos rėmėsi nebe aukso atsargomis (kaip buvo įprasta iki 1929 m. prasidėjusios Didžiosios depresijos), o JAV geopolitine hegemonija.
Kaip toliau dėsto A. Duginas, 1973 m., siekiant izoliuoti Sovietų Sąjungą nuo pasaulinės ekonomikos, visas pasaulis buvo padalintas į tris geoekonomines zonas: JAV, Europą ir Ramiojo vandenyno regioną. Kartu buvo įkurta Trišalė komisija (vadinamasis Trilateralis), kurioje JAV, Europos ir Japonijos politinis ir verslo elitas esą priimdavo svarbiausius sprendimus dėl pasaulinės ekonomikos raidos. Greta JAV buvo neoficialiai įteisinti du pagalbiniai finansų centrai – Europa ir Japonija, ir atitinkamai buvo suplanuotas dviejų papildomų rezervinių valiutų – euro ir jenos – atsiradimas.
Pranešimo pabaigoje (internete galima rasti visą jo tekstą) A. Duginas daro tokią išvadą: su JAV ir dolerio likimu yra tiesiogiai susijęs ir Rusijos-Eurazijos likimas. Tik amerikiečių hegemonijos – o kartu ir dolerio – žlugimas suteiks Rusijai šansą atgimti.
Nuo „dolerinės vergijos“ prie multivaliutinio pasaulio
2007 m. JAV kilusi vadinamoji hipotekos krizė mažiau nei po metų virto pasauline finansų krize. Akcijų kursams smingant į rekordines žemumas galėjo susidaryti įspūdis, kad JAV ir dolerio hegemonijai iš tiesų ateina galas. Arba, A. Dugino žodžiais tariant, žmonijos „dolerinę vergiją“ ištinka krachas.
Ką šioje situacijoje turėtų daryti Rusija? Kaip jai nepraleisti savojo šanso atgimti?
Žinomas Rusijos ekonomistas Michailas Chazinas, multivaliutinio pasaulio koncepcijos autorius, įsitikinęs, kad artimiausiais metais JAV dolerio hegemonija baigsis ir pasaulis pasidalins į kelias valiutos zonas. Kiekviena iš jų turės pagrindinę valiutą („zoninę valiutą“), prie kurios bus pririštos visos kitos regiono valiutos.
Pasak M. Chazino, pasaulyje gali susikurti penkios valiutinės zonos: dolerio (JAV), euro (ES), juanio (Kinija), auksinio dinaro (arabų šalių) ir rublio (Rusijos). Ekonomisto manymu, Rusijos vyriausybė jau dabar turi dėti visas pastangas, kad įtvirtintų rublio dominavimą regione, nes priešingu atveju Rusijos ekonomikos raidą ateityje lems išorės veikėjai: „Jeigu rublio zona nebus sukurta, Rusijos laukia katastrofa: vakarinė šalies dalis pateks į europinę valiutinę zoną, pietinė – į musulmoniškąją, o rytinė – į kiniškąją.“
Rublis kaip regioninė rezervinė valiuta
Atrodo, kad A. Dugino, M. Chazino ir kitų strategų idėjos neliko nepastebėtos ir Kremliaus vadovų. 2008 m. birželio 7 d., kalbėdamas Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas iškėlė tokį tikslą: paversti Maskvą galingu pasauliniu finansų centru, o rublį – viena svarbiausių regioninių rezervinių valiutų. Tai, anot jo, užtikrins Rusijos finansų sistemos konkurencingumą pasaulyje.
2008 m. lapkričio 5 d., skaitydamas metinį pranešimą parlamente, D. Medvedevas sukonkretino šį tikslą nurodydamas, kad rublio pozicijos turi būti stiprinamos pereinant prie atsiskaitymo rubliais už Rusijos eksportuojamas gamtines dujas ir naftą. Ir jau 2008 m. lapkričio 17 d. šis pasiūlymas buvo apsvarstytas NVS finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų susitikime.
Negana to, 2008 m. gruodį Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Rusijos valstybinis bankas „Vnešekonombank“ jau veda derybas su Kinija ir Indija dėl perėjimo prie atsiskaitymo rubliais už šių šalių perkamą rusišką ginkluotę. Pagrindinis rusų argumentas – tariamai didelė su atsiskaitymais JAV doleriais susijusi rizika: doleris šiuo metu esąs labai nestabilus, be to, JAV bankai vyriausybės nurodymu gali bet kada įšaldyti per juos vykdomas operacijas.
Per prievartą mielas nebūsi...
Nėra abejonių, kad Rusijos vyriausybės užmojai stiprinti nacionalinę valiutą ir pelnyti rubliui regioninės rezervinės valiutos statusą yra rimti. Ši idėja yra ne nauja, vienadienė, o kyla iš Rusijos geopolitinės minties ir yra susijusi su Rusijos, kaip pasaulinės galybės, atgimimo planais.
Vis dėlto įgyvendinti savo sumanymą Rusijai gali būti nelengva, net ir NVS erdvėje. Kol kas nė vienos NVS šalies vyriausybė šia Rusijos iniciatyva nesusižavėjo, gal išskyrus tik papildomų kreditų iš Rusijos kaulijančią Baltarusiją. Jos vyriausybės atstovai 2008 m. lapkričio viduryje pareiškė, kad parems Rusijos iniciatyvą paversti rublį regionine rezervine valiuta ir nuo 2009 m. ims mokėti už rusiškas dujas ir naftą Rusijos rubliais.
Net ir patys rusų ekspertai pripažįsta, kad, švelniai tariant, būtų keista, jeigu NVS šalys (ar bet kuri kita valstybė) panorėtų laikyti dalį savo užsienio valiutos atsargų rubliais šiuo metu, kai rublis yra laipsniškai devalvuojamas. Maskva gali priversti atsiskaityti rubliais nuo jos dujų ir naftos priklausomas valstybes: tą pačią Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą. Bet kaip įtikinti, pavyzdžiui, Vidurinės Azijos šalis, kad jos už Rusijai parduodamus energijos išteklius priimtų rublius?
Taigi viskas atsiremia į Rusijos vaidmenį ir reputaciją regione. Nesėkmingai bandžiusi suvienyti regioną per NVS ir net nesugebėjusi pajudinti iš mirties taško sąjunginės valstybės su Baltarusija kūrimo, Maskva šiuo metu nėra tas veikėjas, prie kurio savanoriškai šlietųsi visos buvusios SSRS respublikos. Jeigu rublis, pasak A. Dugino, yra Rusijos „bendro strateginio ir ideologinio potencialo funkcija“, tai turi praeiti dar ne vieni metai, kad jis imtų dominuoti NVS erdvėje.
Tačiau kyla klausimas, ar Rusija yra pasirengusi tiek laukti. Gal Kremliaus vadovai rezultatų nori jau dabar. Tokiu atveju galima tikėtis Maskvos bandymo paversti rublį regionine rezervų valiuta per prievartą, panaudojant politinį ir ekonominį spaudimą prieš NVS šalis. Kitaip tariant, galima tikėtis išvysti eilinį rusiško stiliaus „integracijos“ pavyzdį.
Povilas Žielys
