Gegužės 6-ąją Didžiojoje Britanijoje vyks visuotiniai parlamento rinkimai, per kuriuos dabar vyriausybę sudarantys leiboristai, tikėtina, praras turėtas pozicijas ir bus priversti valdžią perduoti kitai partijai. Per ankstesnius rinkimus nuspėti būsimąjį laimėtoją buvo paprasčiau. Didžiojoje Britanijoje iki šiol veikė dvipartinė sistema, susiformavusi dėl mažoritarinių rinkimų taisyklių – gavusieji daugiausia balsų laimėdavo viską. Tai lėmė dviejų pagrindinių partijų – Leiboristų ir Konservatorių – rinkimines varžytuves, kitos partijos iš jų būdavo praktiškai eliminuotos. Per šiuos rinkimus padėtis gali smarkiai pasikeisti, mat kovos arenoje gana ryškias ambicijas demonstruoja ir trečioji partija – liberalai demokratai.
Balandžio pabaigoje atliktos rinkėjų apklausos geriausius rezultatus žada konservatoriams, Anglijoje dar vadinamiems toriais. Skirtingais tyrimus vykdančių institucijų duomenimis, jiems žadama apie 30–34 proc. balsų. Antrąją vietą dalinasi leiboristai ir liberalai demokratai. Jų rėmėjų skaičius svyruoja maždaug nuo 26 iki 30 proc., nors beveik visose apklausose keliais nuošimčiais pirmauja liberalai demokratai.
Nedidelis partijų atotrūkis kursto spėliones, kam rinkėjai suteiks galimybę formuoti vyriausybę, be to, ar yra tikimybė, kad bus sudaryta koalicija. Koalicinės vyriausybės suformavimas išties būtų įsimintinas įvykis ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir Liberalų demokratų partijos istorijoje, nes labiausiai tikėtina, kad kaip tik ši trečioji politinė jėga galėtų sudaryti sąjungą su konservatoriais. Taip iš valdžios būtų išstumti leiboristai, kurie kaltinami daugiausia prisidėję prie šiandieninio visos šalies ekonominio nuopuolio.
Ekonominė situacija Anglijoje išties prasta. Prognozuojama, kad britai 2010 metais turės didžiausią Europos Sąjungoje (ES) biudžeto deficitą, sieksiantį apie 13 proc. BVP, daugiau kaip 13 milijonų šalies gyventojų atsidurs skurde, nedarbas palies apie 2,5 milijono žmonių, neigiamas užsienio prekybos balansas vis didės, dėl to nukentės svaro kursas, o Didžioji Britanija, 2005 metais buvusi penkta pagal stiprumą pasaulio ekonomika, 2015 metais iškris iš galingiausiųjų dešimtuko.
Nenuostabu, kad, atsidūrus tokioje situacijoje, per rinkimus daugiausia bus akcentuojami vidaus politikos klausimai: nedarbo mažinimas, išlaidų karpymas, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reformos. Vis dėlto savo manifestuose partijos nepamiršta paminėti ir pozicijų užsienio politikos bei gynybos klausimais.
Visos partijos yra gana kritiškos ES atžvilgiu, o griežčiausią poziciją pateikia konservatoriai. Rudenį, kai euroskeptiškasis čekų prezidentas Vaclavas Klausas norėjo vetuoti Lisabonos sutartį, toriai žadėjo surengti referendumą, ar britai pritaria sutarčiai, dar daugiau laisvių iš šalies parlamento rankų perduodančiai ES institucijoms. Nors šis ketinimas liko neįgyvendintas, nes Lisabonos sutartį ratifikavo visos ES šalys, konservatoriai liko ištikimi savo idėjoms. Atėję į valdžią, jie žada rengti referendumus priimant bet kokią naują Bendrijos sutartį, kuri kėsintųsi atimti dalį sprendimų laisvės iš britų parlamento.
Labiausiai proeuropietiška partija galima vadinti liberalus demokratus. Jie stipriai remia narystę ES, pasisako už bendros ES saugumo ir gynybos politikos kūrimą ir, skirtingai negu kitos dvi partijos, palaiko Didžiosios Britanijos prisijungimą prie euro zonos. Taip pat liberalai demokratai gana kritiškai žiūri į misiją Afganistane: ją remdami, jie kartu teigia, kad derybos su nuosaikiojo Talibano atstovais yra įmanomos ir jų reikia, kad britų kariai galėtų kuo greičiau grįžti namo. Liberalai demokratai nuo JAV vis labiau gręžiasi link Europos, taip oponuodami konservatoriams. Taigi galimoje šių dviejų partijų koalicijoje sprendžiant užsienio politikos klausimus gali kilti prieštaravimų.
Leiboristai savo nuostatas įterpia tarp šių dviejų partijų pozicijų. Jie pašiepia išskirtinę konservatorių draugystę su JAV, labiau pabrėždami bendradarbiavimo su Prancūzija būtinumą, tačiau ne taip noriai kaip liberalai demokratai pasisako už suartėjimą su ES. Vis dėlto galima drąsiai tvirtinti, kad rinkėjams užsienio politikos klausimai lieka antrame plane, o ir partijos daugiausia galvoja apie tai, kaip atgaivinti šalies ūkį. Tai ypač aktualu leiboristams – per jų vadovavimo laikotarpį šalies ekonomika vis augo, tačiau vyriausybė net ir klestėjimo metais išleisdavo daugiau, nei buvo galima, o atėjus krizei nebuvo paruošusi jokio atsarginio plano.
Jurgita Laurinėnaitė
