Jūros jau ir taip sparčiai kyla, grasindamos užlieti tokius miestus kaip Majamis. Jei ant Antarktidos ir Grenlandijos esantys ledo sluoksniai griūtų, jūros lygio kilimo tempas galėtų šoktelėti į viršų, todėl pakrančių miestai taptų negyvenami ir tai sunaikintų trilijonų dolerių vertės turto ir infrastruktūros.
Siekiant užkirsti kelią ar sulėtinti šiuos potvynius ir apsaugoti miestus nuo paskandinimo, žmonijai gali tekti pradėti didžiausią civilinės inžinerijos projektą istorijoje, teigiama Europos geomokslų sąjungos žurnale „The Cryosphere“ paskelbtame tyrime. Projektas: statyti masyvias sienas po ledo sluoksniais, kad jie nesugriūtų.
Tai būtų geoinžinerinis bandymas – būdas pertvarkyti mūsų planetą – kuris gali suteikti daugiau laiko pakrančių zonoms prisitaikyti ir užkirsti kelią visuotiniam atšilimui, kurį sukėlėme degindami iškastinį kurą.
„Imtis geoinžinerinių sprendimų reiškia dažnai galvoti apie neįsivaizduojamą“, – sakė Johnas Moore'as, vienas iš dviejų naujojo tyrimo autorių ir klimato mokslininkas Pekino normaliame universitete (Beijing Normal University) ir Suomijos Laplandijos universiteto Arkties centre.
Projektas vis dar teorinis. Tokia „ledo sluoksnio intervencija šiandien būtų žmogaus galimybių riba“, – rašė autoriai tyrime. Tačiau gali būti, kad artimiausioje ateityje gali įvykti katastrofiška ledo sluoksnio griūtis, o procesai, galintys tai sukelti Thwaites ledyne Vakarų Antarktidoje – viename pažeidžiamiausių ledynų – jau galimai vyksta.
„Thwaites gali lengvai sukelti [Vakarų Antarkties] ledo sluoksnio griūtį, kuri galiausiai pakeltų pasaulinį jūros lygį maždaug 3 metrais“, – sakė Prinstono geomokslų tyrinėtojas Michaelis Wolovickis.
Prognozuojama griūtis
Antarktidoje yra pakankamai ledo, kad jūros pakiltų visame pasaulyje beveik 61 metru. Nors tokiam ledui ištirpti prireiks daug laiko, Antarktida tirpsta greičiau, nei mes manėme, teigiama birželio mėn. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime.
Nors prireiktų tūkstančių metų, kol jūros lygis pakiltų keliomis dešimtimis metrų, žmonės jau padarė pakankamai, kad šis procesas prasidėtų.
XX amžiuje jūros lygis visame pasaulyje vidutiniškai pakilo apie 15 centimetrų, šių metų spaudos konferencijoje dėl jūros lygio kilimo sakė Prinstono geomokslų profesorius Michaelas Oppenheimeris. To pakako, kad tipiškas Rytų pakrantės paplūdimys susiaurėtų maždaug per 15 metrų.
Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio tokiose vietose kaip Majamis jūros lygis pakilo per 13 centimetrų. Dėl vandenynų srovių ir gravitacijos jūros vanduo kai kuriose vietose kyla greičiau nei kitose.
Prie pasaulinio jūros lygio kilimo prisideda keletas veiksnių. Pasauliui sušilus dėl iškastinio kuro deginimo, didžiąją dalį šilumos sugeria vandenynai. Šiltesnis vanduo plečiasi, o tai užima daugiau vietos. Taip pat tirpsta ledynai, pridedami į sistemą daugiau vandens. Paskutinis veiksnys yra ledo sluoksnių tirpimas Antarktidoje ir Grenlandijoje, kuriuos vis dar saugo ledynai.
Ledo palaikymas
Remiantis neseniai atliktu tyrimu, galėtume pabandyti po ledo sluoksniais pastatyti atramines konstrukcijas ar net sienas, kad jie neskiltų ir nesusilpnėtų dėl šilto vandens antplūdžio iš apačios.
M. Wolovickis ir J. Moore'as jau keletą metų tyrinėja šią koncepciją. Naujajame tyrime jie apskaičiavo, kokia tikimybė, kad ledo sluoksnių inžinerinis sutvirtinimas padėtų išvengti Thwaites ledyno griūties. Tai ypač sudėtingas ledynas dėl savo didelio pločio, o tai reiškia, kad jam reikės didelės atraminės konstrukcijos.
Pirmasis tyrimo autorių sukurtas ledyno atramos metodas yra po juo supilti pylimų seriją. Nors tai netrukdytų po ledu tekėti šiltam vandeniui, pylimai padėtų palaikyti ledyną, todėl griūtis būtų mažiau tikėtina ir suteiktų ledynui galimybę ataugti.
Net ir šis „paprastesnis“ metodas būtų didžiulė užduotis – „panaši į didžiausius civilinės inžinerijos projektus, kokius žmonija kada nors bandė“, rašė autoriai, lygindami tai su Sueco kanalo kasimu, tačiau kur kas atšiauresnėje aplinkoje.
Autoriai apskaičiavo, kad šis metodas turėtų 30 proc. tikimybę užkirsti kelią Thwaites ledyno griūčiai – kas galėtų sukelti Vakarų Antarkties ledo sluoksnio praradimą – per ateinančius 1000 metų. Sudėtingesnis metodas būtų pastatyti tikrą sieną po ledynu, galbūt sustabdant pusės šilto tekančio vandens antplūdį. Tokio projekto sėkmės tikimybė per ateinančius 1000 metų būtų 70 proc., rašė autoriai. Bet tai padaryti būtų kur kas sunkiau.
Ne galutinis sprendimas
Be techninių sunkumų, susijusių su didžiausio pasaulyje matyto inžinerinio projekto vykdymu, yra ir kitų rūpesčių. Tyrimo autoriai nerimauja, kad iškastinio kuro įmonės galėtų panaudoti šią idėją, jog yra inžinerinis jūros lygio kilimo sprendimas, kaip argumentą toliau pumpuoti šiltnamio efektą sukeliančias dujas į atmosferą.
Tačiau skirtingai nuo kitų siūlomų geoinžinerinių sprendimų, pavyzdžiui, idėjos, jog galėtume užblokuoti dalį saulės šviesos, kad išvengtume atšilimo, šis sprendimas yra orientuotas tik į vieną iš klimato kaitos padarinių.
Kitaip tariant, tai gali padėti sumažinti kai kuriuos neigiamus jūros lygio kilimo padarinius, tačiau kiti klimato kaitos padariniai ir toliau nesikeis. Tai sausra, vandenyno rūgštėjimas, intensyvios audros ir deginančios karščio bangos.
Be to, šylant pasauliui šie ledynai ir toliau tirps ir grius, net jei jie bus palaikomi iš apačios.
„Kuo daugiau anglies išmetame, tuo mažesnė tikimybė, kad ledo sluoksniai ilgainiui išliks beveik artimi dabartiniam tūriui“, – sakė M. Wolovickas.
