Indrė MIKELIONYTĖ
Pristatau: Rosana Tumas. Arba kitaip – lietuvių palikuonė egzotiškoje Brazilijoje. Visai neseniai pirmą kartą šalyje prie Baltijos jūros viešėjusi Rosana tikina, kad nuo šiol ji ne tik puoselės patriotiškus jausmus Lietuvai, bet ir mokysis lietuvių kalbos. Giminystės ryšiai ją sieja ir su Dzūkijos sostine.
Jeigu ne angliškai, galima ir lietuviškai
Ryšius su Lietuvoje likusiais giminaičiais Rosana palaiko ir lietuviškai, ir angliškai. Kaip pati patikina, lietuvių kalbos įgūdžius jai dar reikia tobulinti, tačiau noras bendrauti su savais žmonėmis nugali visas kliūtis. Juk yra lietuvių bendruomenės narių, kurie gali padėti. Prisistatydama R.Tumas paberia giminės šaknis: „Esu Brazilijos lietuvių palikuonė, Vytauto Tumo dukra ir Vladislovo Tumo bei Marijos Zuzanos Kvedaraitės-Tumienės anūkė. Mano tėvas gimė Lietuvoje ir persikėlė į San Paulą su savo šeima.“ Lietuviškų šaknų turinti Rosana šiuo metu gyvena ten, kur lietuvių koncentracija Brazilijoje pati didžiausia – San Paule. „Mūsų bažnyčia – lietuvių bendruomenės namai. Ten lankydavausi drauge su tėvu, buvau bendruomenės narė dar būdama maža. Negana to, skautų grupė „Palanga“, liaudies šokių grupė „Nemunas“ buvo mano veiklos rate“, – tautiškumo tradicijų puoselėjimu džiaugiasi R.Tumas.
Ji – nemažą patirtį turinti pediatrė, gimtojoje šalyje auginanti 12 metų sūnų Vitorą. Šis lanko tą pačią lietuvių katalikų vienuolių įkurtą mokyklą, kurioje mokėsi ir Rosana, ir jos tėvai. Neseniai Lietuvoje viešėjusi Rosana ir jos sūnus apsilankė Alytuje, mat su Dzūkijos sostine ją sieja giminystės ryšiai iš senelės šeimos – su Kvedarais.
Sugrįžtant į priešistorę
Rosana prisipažįsta, tikslių detalių apie tai, kokia jų šeimos istorija, kokios priežastys jų šeimą atvedė į Braziliją, nežinanti. „Mano tėvas į Braziliją atvyko labai mažas – jis buvo dar kūdikis. Senelis mirė, kai tėtis buvo vos penkerių metų. Senelė mirė, kai man buvo dveji. Galbūt mano broliai arba mama apie šeimos istoriją galėtų papasakoti daugiau“, – jau ne vieną dešimtį trunkančią šeimos istoriją skaičiuoja Rosana. R.Tumas mama yra brazilė, nors jos tėvai po Pirmojo pasaulinio karo atvyko iš Bulgarijos.
„Mano mama nekalbėjo lietuviškai, todėl tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl tėvas namie su mumis niekada nešnekėjo lietuviškai. Mūsų močiutė lietuviškai kalbėjo ir su manimi, ir su mano broliais, tačiau kai ji mirė, aš buvo per maža tai atsiminti“, – apie lietuvių kalbos sergėjimą pasakojo Rosana. Jos ryšys su tėvu visuomet buvo artimas, kaip pati spėlioja, galbūt dėl to, kad buvo jauniausia, o gal todėl, kad vienintelė dukra: „Mano broliai išvyko studijuoti į kitus miestus, todėl paauglystės periodu aš buvau vienintelis vaikas namie. Tai lėmė stiprų mudviejų su tėvu ryšį. Visada juo žavėjausi, jo įsitraukimu į lietuvių bendruomenės gyvenimą, jo dėka ten atsiradau ir aš. Aš visuomet stebėjau, kaip jis rašydavo laiškus mūsų šeimai į Lietuvą, jis buvo labai artimas su mano močiute.“
Tėčio netektis Rosanai prilygo tragedijai. Būdama 25-erių metų, jau studijuojanti gydytoja pediatrė, ji šią akimirką išgyveno skausmingai: „Ištiktas širdies priepuolio tėtis mirė namuose man ant rankų. Aš negalėjau padaryti nieko, kad išgelbėčiau jo gyvybę. Nors praėjo 18 metų, bet tai ir dabar yra skausminga, nes mudu buvome išties artimi.“ Rosana atvira: po šio įvykio ji nusprendė pagerbti tėčio atminimą išlaikydama ryšius su artimaisiais iš Lietuvos, dalyvaudama lietuvių bendruomenės veikloje ir mokydama savo sūnų lietuviškų tradicijų ir, žinoma, pasakodama jam apie Lietuvą. „Dabar, tikiuosi, su jo motyvacija aš dar kartą bandysiu mokytis lietuvių kalbos“, – pažadą sau duoda Rosana.
Ji brazilė, tačiau jaučiasi esanti ne vien tik tokia. „Mūsų kaimynystė, draugai, bažnyčia, aš jaučiuosi tarsi būčiau daugiau lietuvė negu brazilė. Štai todėl santykiai su giminaičiais iš Lietuvos man yra tokie svarbūs. Visi giminės iš tėčio pusės gyvena Lietuvoje, o ne Brazilijoje, todėl santykių tvirtinimas ir puoselėjimas su jais man išties svarbus“, – nuoširdžiai pasakojo R.Tumas. Moteris išduoda, kad vienas jos norų – turėti lietuvišką pasą ir jaustis esant Lietuvos piliete. „Deja, bet Lietuvos įstatymai neleidžia turėti dvigubos pilietybės. Todėl man reikėtų atsisakyti Brazilijos pilietybės, o tai gyvenant čia neįmanoma“, – įstatymų vingrybės liūdina pašnekovę.
Gimė bendruomenės nariu
Kol įstatymų pinklėse paskendęs dvigubos pilietybės klausimas, R.Tumas pasinaudojo galimybe aplankyti šalį, apie kurią tiek daug girdėta ir kurios palikimą ji puoselėja iki šiol. Apie Rosaną ir Vitorą mes sužinojome iš alytiškės Vilijos Kvedaraitės-Ramanauskienės, kuri yra Rosanos pusseserė.
Tąsyk Vilija Rosaną ir jos sūnų pavadino tikrais Lietuvos fanais. Kaip pavyko Rosanai įskiepyti lietuvybės jausmą paaugliui sūnui, teiraujamės jos. „Ištekėjau netrukus po to, kai mirė mano tėvas. Tačiau dar būdama nėščia su būsimu tėčiu išsiskyriau. Mūsų bažnyčios lietuvių kunigas ir skautų grupės vyriausiasis buvo pagrindiniai žmonės, padėję šioje sunkioje situacijoje. Taigi mano sūnus jau gimė kaip lietuvių bendruomenės narys.
Kiekvieną sekmadienį bažnyčioje mes dalyvaujame mišiose, tiesa, dabar jos vyksta pusiau portugalų, pusiau lietuvių kalba, nes mūsų kunigų šiuo metu nėra“, – pasakoja Rosana. Paklausta, ar jos sūnus taip pat seka Lietuvos pažinimo takais paskui mamą, moteris atvirauja: „Sūnų auginu viena, daugiau nebuvau ištekėjusi, todėl apie senelį ir Lietuvą mokau tiek, kiek pati žinau. Prieš keletą metų Vitoras dalyvavo vaikų grupės „Žilvitis“ veikloje, aš viliuosi, kad paaugęs jis taip pat kaip aš šoks „Nemune“. Vitoras buvo įsiliejęs į skautų grupės veiklą, tačiau ji, deja, prieš keletą metų nustojo veikti.“ Tvirtą ryšį su Lietuva palaikanti R.Tumas įsitikinusi, kad dėl to jos broliai, mama jaučiasi patogiai, o ir ji daranti tai, ką nori jos širdis: „Mano mama turi daug draugų Lietuvoje, todėl jai patinka mano pasiryžimas išlaikyti ryšį, ji supranta, kodėl jis toks stiprus.“
Pirmoji „gyva“ pažintis
Galimybės apsilankyti Lietuvoje R.Tumas laukė ilgai, todėl praėjusi liepa buvo lemtinga – pirmą kartą aplankyta šalis, kuriai skirti tik gražiausi jausmai ir žodžiai. „Mano tėvas visuomet norėjo sugrįžti į Lietuvą, tačiau jam 1991 metais buvo atlikta širdies operacija, būtent tais metais, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe nuo Sovietų Sąjungos.
Ekonominė Brazilijos padėtis nebuvo gera, deja, tuomet, kai ji pradėjo gerėti, tėtis mirė. Jis bijojo keliauti dėl sveikatos, bijojo, kad kelionės metu patirtos emocijos bus pernelyg stiprios. Kuomet jis mirė, aš pažadėjau sau, kad tai padarysiu dėl jo. Todėl man ši kelionė taip pat buvo kupina emocijų, net dabar kalbant apie tai kaupiasi ašaros. Tai buvo kelionė, kai išsipildė svajonė“, – sakė R.Tumas. Moteris atvira – Lietuvoje ji pasijuto tarsi būtų namie.
Daugelį vietų ji žinojo iš kadais matytų nuotraukų, juolab kad turi daugybę draugų, kurie anksčiau lankėsi Lietuvoje, tad jų įspūdžius buvo girdėjusi. „Aš galėjau atpažinti veidus gatvėje, čia daug draugų iš mano kaimynystės. Kvapai, skoniai, viskas man buvo sava, ypač iš mano vaikystės ir mano tėvo pasakojimų. Tai buvo labai mielas jausmas, todėl palikau Lietuvą jau galvodama apie sugrįžimą atgal“, – su nostalgija balse sakė pirmą kartą Lietuvoje viešėjusi R.Tumas. Drauge su sūnumi Vitoru ji aplankė šalies sostinę Vilnių, Klaipėdą, Nidą, Palangą, Kauną, žinoma, Alytų ir Druskininkus. Kaip pati sako, jai patiko visur, todėl nuotraukų albumą papildė galybe fotografijų.
Be daugybės vietų, kuriose viešėjo Rosana su sūnumi, jiedu susitiko ir su giminėmis: „Aš sutikau savo pusseseres iš mano senelio pusės. Tai buvo nuostabi patirtis jas pamatyti, mat visą laiką susirašinėjome tik elektroniniais laiškais. Su pussesere Vilija susitikimas buvo įsimintiniausias, nes susirašinėti pradėjome dar paauglystėje. Ji lietuviškai rašė mano tėčiui, o man angliškai, todėl abidvi praktikavomės. Neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su Vilijos šeima.“ Teiraujamės, koks momentas labiausiai įstrigo būnant Lietuvoje.
„Ašaros veik ištryško, kai Vilijos tėvas parodė mano tėčio siųstas nuotraukas – kai aš buvau kūdikis, brolio mokslų baigimo akimirkas. Pusbrolis Klaipėdoje parodė ne tik nuotraukas, bet ir visus mano rašytus laiškus senelei. Buvo labai džiugu suvokti, kad mano pastangos palaikyti ryšius su giminaičiais buvo svarbios ne tik man, bet ir jiems.“ Tai buvo pirmas, bet tikrai ne paskutinis R.Tumas apsilankymas Lietuvoje. Tiems, kurie gūžčioja pečiais ir verkia, tiems, kurie net ir būdami gimtinėje nesupranta, kaip svarbu puoselėti savo šaknis, R.Tumas ir jos sūnus Vitoras gali būti pavyzdys.
