Lapkričio 25-osios vakarą Rusijos pakrančių apsaugos laivai Kerčės sąsiauryje atidengė ugnį į Ukrainos kariniam laivynui priklausančius laivus, kurie plaukė iš savo nuolatinės bazės Odesoje į Azovo jūros skalaujamą Mariupolį.
Apie susidūrimą pirmieji papasakojo ukrainiečiai, tačiau vėliau tai oficialiai patvirtino ir Maskvos atstovai.
Teisybės dėle reikia pažymėti, kad abiejų pusių įvykio interpretacijos skiriasi. Ukraina tvirtina, kad savo laivų judėjimą perspėjo Rusiją iš anksto ir įvykdė tarptautines saugumo ir jūreivystės normas. Rusija tvirtina, kad ukrainiečiai pažeidė jos valstybines sienas, o patys pažeidėjai nereagavo į pasieniečių reikalavimus.
Grubus tarptautinių susitarimų pažeidimas
Šiame nuomonių susikirtime nėra nieko naujo, jį galime stebėti praktiškai visais klausimais, kurie siejasi su Rusijos provokacijomis ar išpuoliais Ukrainoje, rašoma tvnet.lv. Tačiau viena yra aišku – Rusija neturi teisės apriboti Ukrainos laivų judėjimą Kerčės sąsiauriu.
Ukraina ir Rusija dar 2003-iaisiais turi pasirašę susitarimą, kuris abi puses įpareigoja suteikti prieigą prie vidaus vandenų viena kitai. Abi šalys turi vienodas teises jų panaudojimui.
Maža to, galiojantys tarptautiniai susitarimai taip pat griežtai draudžia šalims, kurios kontroliuoja sąsiaurius, drausti judėjimą juo.
Techniškai Rusija pažeidė šiuos susitarimus, kuomet sąsiaurį blokavo senu tanklaiviu, ir neleido praplaukti kitiems laivams.
Kodėl dabar?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pasižiūrėti į įvykius Rusijos vidaus politikoje praeityje.
Praėjusią savaitę Rusijos sociologinių tyrimų agentūra „Levada centr“ paskelbė ataskaita, kurioje matyti ženkliai smukęs V. Putino reitingas – už dabartinį Kremliaus vadovą balsuotų 56 proc. gyventojų. Dar prieš metus šis skaičius siekė 66 proc.
Analitikai nurodo, kad reitingo kritimas pirmiausiai siejamas su ekonominėmis problemomis, su kuriomis Rusija susiduria nuo 2015-ųjų. Visų pirma tai siejasi su globaliu naftos kainų kritimu, dėl ko sumažėjo ir vartotojų pajamos. V. Putinui neatleido ir neseniai įvykdytos pensijų reformos.
Daugelis Rusijos gyventojų mano, kad valstybė neleidžia jiems pasidžiaugti gyvenimu išėjus į pensiją.
Situaciją apsunkina dar ir tai, kad Vladimiras Putinas apsiėmė atsakomybę už šią gyvybiškai svarbią kenčiančiai Rusijos ekonomikai reformą.
Istoriškai susiklostė taip, kad Rusijos užsienio politika yra populiarus ir veiksnus vaistas spręsti vidaus politikos problemas. Tai tęsiasi daugelį metų, V. Putinui „priešai puola“ sistemos kurti nereikėjo, užteko tik atgaivinti naudotą Sovietų Sąjungoje.
Jeigu iškyla (arba yra dirbtinai suformuojamas) pavojaus pojūtis, V. Putinas gali save pateikti kaip vertybių gynėją ir kovotoją prieš užsienio priešus, o „geresnio varianto, negu jis, pats valdyti šalį tokiame neramiame pasaulyje, nėra“.
Agresija Azovo jūroje šiuo atžvilgiu yra metodas, kuris rodo visuomenei, ko galima laukti, jeigu ilgamečiui Rusijos prezidentui teks trauktis iš politinės scenos.
Aišku, rusams iškart leidžiama suprasti, kad be V. Putino „į tokias Ukrainos provokacijas“ nebus kam atsakyti. Todėl daugelis rusų, pribauginti Kremliaus propagandos, ir palaiko dabartinę valdžią, „kad tik karo nebūtų“.
Kodėl čia?
Rusija, laikydama Krymą savo neatsiejama dalimi, pateikė savo pretenzijas ir didžiajai daliai teritorinių vandenų. Ir mato save kaip neginčijamą Azovo jūros šeimininkę ir de facto elgiasi taip, lyg laikytis 2003-ųjų sutarties sąlygų nebereiktų.
Okupavusi Krymą Rusija ne tik perėmė sau ekonomiškai itin svarbius uostus pusiasalyje, tačiau ir sutrikdė Ukrainos prekių judėjimą. Ukrainiečių skaičiavimais, 4/5 eksporto tenka Mariupolio ir Berdiansko uostams, iš kurių laivai į Viduržemio jūrą išplaukia būtent per Kerčė sąsiaurį.
Iš pradžių Rusija pasistatė per sąsiaurį tiltą, kuris jungia Rusijos teritoriją ir okupuotą Krymą. Jis gerokai apribojo vietą, kurią gali praplaukti laivai. Tilto aukštis yra vos 33 metrai ir dideli krovininiai laivai po juo tiesiog nepraplaukia.
Maža to, Rusija pradėjo nuolatinius laivų, kurie plaukia į Ukrainos uostus, patikrinimus.
Politiškai šis Rusijos žingsnis dėmesio iš tarptautinės bendruomenės susilaukė dar prieš garsiuosius įvykius Kerčės sąsiauryje.
Ukraina taip pat neseniai paskelbė sieksianti apginti savo teises į šią teritoriją. Šalies valdžia ne tik dislokavo kelis šimtus desantininkų, tačiau prabilo ir apie karinio laivyno stiprinimą.
Dėl to Azovo ir Juodosios jūrų sankirta yra būtent ta vieta, kur V. Putinas gali pabandyti savo piliečiams parodyti „Vakarų sąjungininkų agresiją“ prieš savo valstybę, rašoma tvnet.lv.
Kas toliau?
Rusija aiškins, kad situacija yra išprovokuota P. Porošenkos ir naudinga tik jam dėl artėjančių rinkimų ir žemų reitingų. Ukrainos prezidentas tuo metu turės itin atsargiai laviruoti tarp Vakarų pasitikėjimo ir noro deeskaluoti situaciją, ir tolimesnių Rusijos provokacijų.
Kol kas 30-iai dienų paskelbta karinė padėtis gali būti išprovokuota pratęsti dar ilgesniam laikotarpiui, o tai jau paveiktų pasiruošimą 2019-ųjų prezidento rinkimams. Tuo pačiu ir suteiktų pagrindą Rusijai kritikuoti P. Porošenką, siekiant „uzurpuoti valdžią“.
Rusija taip pat neturi beribių galimybių provokuoti Ukrainos, nes jau ir po pirmojo karinio-politinio demaršo Kerčėje Europoje ir JAV prabilta apie papildomas sankcijas. JAV prezidentas D. Trumpas, tradiciškai bandydavęs išlaviruoti santykiuose su V. Putinu, buvo priverstas atsisakyti susitikimo Argentinoje. Maža to, Rusijai gresia ir dar vienas JAV sankcijų paketas, kuris šįkart palies skausmingą bankų sektorių.
