Tokio pobūdžio ataskaitų pasirodymas – tik formalus požymis to, kad amerikiečių vadovaujanti klasė išmoko iš pastarųjų kelių metų. Tai svarbu, nes viena yra kalbos, o visai kas kita – dokumentu įtvirtintos mintys. Šioje aiškiai V. Putino planus artimiausiais metais išdėstytoje struktūroje nieko iš esmės naujo, išskyrus tai, kad daiktai yra įvardyti savo vardais, nėra.
V. Putino laukia stagnacija
Vakarų politikos kultūroje yra svarbu aiškiai nusistatyti prioritetus, kas ir buvo šiuo atveju padaryti. Visi taškai ant „i“ sudėlioti, ilgalaikė V. Putino strategija tapo krištolo skaidrumo. V. Putino sėkmės garantu tapo tai, kad jis veikė drąsiai griaudamas vakarietišką įsivaizdavimą apie atsakingą politiką. Niekas nebuvo pasirengęs tam, kad jis taip lengvai pažeis savo paties įsipareigojimus, susijusius su Ukrainos teritoriniu vientisumu ir, tuo pačiu, niekas nesitikėjo tokių jo veiksmų Kryme. Todėl jam ir pavyko gana sėkmingai šią istoriją išvystyti. Ukraina tuo labiau nebuvo pasiruošusi nei karine, nei politine prasme. Tuo ir rėmėsi V. Putino strategija. Todėl jam ir pavyko taip lengvai užkariauti Krymą. Tačiau dabar jam tai jau nebeveiks, todėl kad iš jo tik to ir tikimasi.
Dabar V. Putiną priima ne visiškai Kim Jong Unu, tačiau kažkur panašiame lygyje. IR santykiai su juo bus konstruojami kitokiais principais. Čia jau apie kažkokius susitarimus kalbėti praktiškai neteks. A. Merkel ir F. Mogherini bandymai dar sykį išbandyti pagrindą, suderinti kažkokius santykius naujame, daug žemesniame lygyje, nieko gero nedavė. Nieko nepešė ir S. Lavrovas iš vizito JAV, kur buvo susitikęs su D. Trumpu.
Taigi Vakarai yra pasirengę, Vakarai apsiginklavę. Susikalbėti sunku. Reiškia, Vakarai pasinaudos finansiniu spaudimu – tai sankcijos, tolimesnė izoliacija, tikėtina, kompleksinė naftos kainų mažinimo operacija, kuri susilpnintų Putino Rusijos ekonomiką.
Kaip gali pakisti Putino strategija? Švelnesne ji jau negali tapti, todėl kad tai bus „veido netekimas“. Dar labiau griežtinti – taip pat negali, nes Putinas neturi rimtų išteklių (o skaičiuoti amerikiečiai moka gerai). Vienintelis, ką Putinas paskutinius kelerius metus realizuoja, tai ginkluotų konfliktų eskalacija, ko Vakarai leisti negali, nes jie turi kitą požiūrį į galimas aukas. Jeigu sovietų armijos ar Rusijos vadovybei galimos aukos visuomet buvo ir lieka labiau priimtinos, negu Vakarams, tai realaus karinio konflikto galimybė pastariesiems, aišku, nėra pageidautina. Tuo pat metu Maskva sudaro įspūdį, kad ji gali sau tai leisti. Iš tiesų tai – ne. Neįveikiamas Vakarų racionalizmas kaip tik ir įrodo, kad V. Putinas neturi pakankamos karinės bazės tam, kad rimtai konfliktuotų su Vakarais. Vienintelis, ką jis gali daryti, – tai gąsdinti. Tai jau taip pat yra žinoma. Mes taip pat matome, kad Rusijai tokie veiksmai yra kontrproduktyvūs.
Resursų trūkumas ir izoliacija
Geopolitinis Rusijos pralaimėjimas yra akivaizdus: Europos suskaldyti nepavyko. „Brexit“ susilpnino situaciją. Tuo pat metu būtent todėl, kad Vakarai yra pastatyti ant demokratijos pagrindų, jie mokosi iš savo nesėkmių, ir „Frexit“ grėsmė privertė Prancūzijos politikų klasę ir rinkėjus pasisakyti prie M. Le Pen. Taigi šis ėjimas nesuveikė. Rezultatas gavosi toks, kad putiniška Rusija pati save apsisupo gero nelinkinčiais, juk visi jos bijo ir laiko destabilizacijos šaltiniu. Toks veržiantis žiedas – Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina, o ir Baltarusija jau pradėjo elgtis dviprasmiškai. Ir tik ponas Dodonas iš Moldovos dalyvauja parade šalia Vladimiro Putino, nors ir jis turi savų interesų, kurie ne visai atitinka Maskvos poreikius. To nebuvo jau senokai. Beliko tik Kim Jong Uno dalyvavimo eitynėse.
Rusija atsidūrė izoliacijoje, ji nebeturi jokių resursų poveikiui. Juk Vakaruose jau pasirengę ir jos programišių išpuoliams. Ir Vakarų strategija remsis tuo, kad Rusija pinigų turėtų mažiau. Dėl šios tarptautinės izoliacijos G-20 susitikimo metu V. Putinas gaus daug ne itin malonių sau signalų. Rusija virsta antrarūše valstybe su jau silpstančiomis pozicijomis net ir buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, kurią priimta laikyti jos įtakos zona.
V. Putinas pralaimi savo paties pasaulio dalijimosi žaidime. Jo įtakos sfera traukiasi, jis negali pademonstruoti kompleksinių pergalių vystant Kremliaus kontroliuojamas teritorijas – tos pačios Padniestrės ar DLR/LLR. Lieka tik propaganda, kuri veikia viduje. Išorės rinkoje ši propaganda jau nebeveikia. Ji pasitinkama supratingai ir su susierzinimu, nes visi suvokia, kad tai tuščios kalbos. Jeigu Sovietų Sąjungos laikais ir buvo kažkokių kairiųjų intelektualų, kurie tikėjo, kad tai kažkoks naujas modelis, kuris neša išsigelbėjimą žmonijai, tai dabar dauguma tokių iliuzijų atsisakė. Jokio modelio čia nėra, tik bandymas įtvirtinti savo dominavimą, ir ne tik naudojant minkštąją jėgą, tačiau – ir karinę kontrolę.
Dabar jau yra signalų, kad Vakarai suvokia, iš kur ateina pavojus pasauliui, ir supranta, kaip Putino vertikalė veiks toliau.
Teks kažką ištraukti iš kepurės
Aišku, kad pagrindiniu Rusijos tikslu Ukrainoje išlieka destabilizacija bet kokia kaina – pasinaudojus vidinės politikos peštynėmis ar LLR/DNR pagalba. Tačiau tam reikalingos lėšos šiuo metu yra gana kuklios – pinigų nepakanka netgi socialinėms programoms šalies viduje.
Taigi, V. Putiną ištiko labai sunki situacija, ir ji tik sunkės. Jam dar prieš rinkimus teks pademonstruoti kažkokias pergales, tačiau iš kur jis jų ištrauks? Sirijoje pergalė yra gana abejotina, Ukrainoje – akivaizdus pralaimėjimas. Ukrainą Putinas prakišo, tiesa, prigriebė Krymą, tačiau tai jam labiau svarmuo ant kaklo. Vis daugiau žmonių pradeda jausti nepasitenkinimą: o ką mes gavome vietoje to Krymo? Visus šiuos klausimus žmonės kol kas veja į šalį ir stengiasi nesusimąstyti, tačiau artėjant rinkimams šis klausimas darysis vis aktualesnis.
