Ekspertai pažymi, kad Rusijos prezidentas „mėgėjiškai“ interpretuoja istorinius įvykius, taip bandydamas perrašyti istoriją.
Straipsnyje buvo paminėta ir Baltijos šalių okupacija. V. Putinas rašė, kad 1939-ųjų rugsėjį SSRS „rėmėsi atitinkama tarptautine teise“ ir turėjo galimybę „nustumti vakarines sienas net iki Varšuvos“, tačiau vadovybė to nesiėmė.
Putino laiškas: SSRS nekalta, kalti „visi“
Rusijos lyderis pareiškė, kad karą neišvengiamu pavertė Miuncheno susitarimas, kuriame dalyvavo tokios šalys kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija, ir kuris lėmė Čekoslovakijos okupaciją ir padalijimą.
Anot V. Putino, Europos šalių lyderiai „bando tai nuslėpti“. Ypač didelio dėmesio sulaukė aršiai Maskvą kritikuojanti Lenkija, kuri, anot Kremliaus atstovo, Miuncheno susitarime „dalyvavo kartu su Vokietija“.
V. Putino teigimu, 1938-ųjų susitarimas parodė Sovietų Sąjungai, kad „Vakarų šalys gali spręsti saugumo klausimus neatsižvelgiant į jos interesus“.
„Tas faktas, kad šalys sykį sulaužė savo įsipareigojimus ir palaikė Miuncheno susitarimą, o kai kurios iš jų netgi jame dalyvavo ir skaičiavo pelną, – ne vienintelė priežastis (nuslėpti įvykius). Dar viena yra ta, kad tai yra tam tikra gėda prisimenant tų 1938-ųjų dienų laikus, kuomet SSRS buvo vienintelė, kuri užstojo Čekoslovakiją“, – savo istorijos suvokimą straipsnyje demonstravo V. Putinas.
Rusijos prezidentas taip pat akcentavo norą, kad tiek už praeities, tiek ir už ateities įvykius atsakomybė „tektų visiems“, o „išvengti panašių kraupių tragedijų pasikartojimo galima tik visiems kartu“. Straipsnyje jis taip pat išsakė norą spręsti ateities problemas (ekologijos, pandemijos ir ekonomikos krizės) „kartu“.
Tai nebuvo pirmasis V. Putino vardu publikuojamas straipsnis užsienio žiniasklaidoje. 2009-aisiais jis parašė straipsnį Lenkijos dienraščiui, kuriame siūlė nelaikyti Molotovo-Ribbentropo pakto „vienintele Antrojo pasaulinio karo pradžios priežastimi“, nes tai taip pat yra ir 1938-ųjų Miuncheno susitarimas.
2011-aisiais V. Putinas parašė straipsnį JAV leidiniui „World War II“ (liet. Antrasis pasaulinis karas), kuriame pasakojo apie bendrą rusų, vokiečių ir lenkų istorikų mokslinį darbą ir rekomendavo amerikiečiams „pasiskaityti knygų šia tema“.
Rusijos prezidentas apimtas istorinio revizionizmo nuotaikų
Rusijos prezidento mėgėjiškas požiūris į istorijos pamokas pasireiškia toli gražu ne pirmą sykį. Ekspertai pažymi, kad Kremliaus istorinis revizionizmas neatlaiko faktų tikrinimo.
V. Putino remarkos Lenkijos atžvilgiu jau anksčiau sulaukė aršios kritikos. Dar šių metų pradžioje, po eilinio Rusijos prezidento istorinių įvykių interpretavimo, Lenkijos užsienio reikalų ministerija jį pavadino stalinistinės propagandos tesėju.
Buvęs Belgijos premjeras, europarlamentaras Guy’us Verhofstadtas tuomet rašė: „Beprotystė. Neigimas, kad Stalinas sudarė slaptą susitarimą su Hitleriu ir sunaikino Lenkiją. Putino Rusijoje vis dar šlovinamas monstras“.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis tuomet apkaltino V. Putiną, kad šis skleidžia melus apie Lenkiją.
Istorikas, tarptautinės politikos profesorius Sergejus Radčenka iš Kardifo universiteto, pamatęs, kaip daug dėmesio šiai temai skyrė V. Putinas, nusprendė patikrinti jo naudojamus istorinius šaltinius.
Lenkija iš tiesų atsisakė įsileisti Sovietų Sąjungos kariuomenę „gelbėti“ Čekoslovakijos. Tačiau čia V. Putinas naiviai bando įtikinti, kad J. Stalinas 1938-aisiais iš tiesų buvo suinteresuotas prisijungti prie Prancūzijos kare su Vokietija.
S. Radčenka tikina, kad nėra jokių įrodymų tuose šaltiniuose, kuriais remdamasis kalba Rusijos lyderis, kurie nurodytų Sovietų Sąjungos ryžtą ginti Čekoslovakiją. Tuo metu, kai V. Putinas kaltina britus ir prancūzus „cinizmu“, jis nenori matyti J. Stalino ciniško manipuliatoriaus, trokštančio matyti, kaip Vokietija ir Vakarų šalys kimba vieni kitiems į gerkles, vaidmenyje.
Maža to, J. Stalinas, kaip ir tuometiniai Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos premjerai Chamberlainas ir Dalaieras, bandė išlošti laiko, o tariamas Lenkijos nesutikimas įsileisti sovietų karių yra labiau vertinamas kaip patogus pasiteisinimas nieko nedarymui, negu reali priežastis ankstyvam Sovietų Sąjungos karui su Vokietija. Tuometis Čekoslovakijos prezidentas Edvardas Benesas vėliau tvirtino, kad niekada nepasitikėjo J. Stalinu: „Tiesa yra ta, kad sovietai niekada nenorėjo mums padėti“.
Kaltinimai Lenkijai dėl jos prisidėjimo prie Vokietijos įsigalėjimo taip pat neatlaiko kritikos, įsitikinęs istorikas. Garsi lenkų-amerikiečių istorikė Anna Cienciala nurodo, kad Lenkijos ministrų kabinetas ilgai laikėsi visų įmanomų galimybių ir neatmetė to, kad imsis karinių veiksmų prieš Vokietiją, ginant Čekoslovakiją, jeigu į kovą prisijungs Prancūzija su Didžiąja Britanija.
Šiuo klausimu yra daugybė įrodymų, įskaitant ir esančius Rusijos archyvuose, tačiau nė vienas jų nepadėjo V. Putinui susidėlioti bendro paveikslo.
„Verdiktas yra tas, kad istorikas mėgėjas Putinas negautų teigiamo įvertinimo jokiame gerbiamame universitete. Jis taip pat negalėtų paskelbti savo nuomonės jokiame recenzuojamame žurnale. Nors faktinė jo pristatymo pusė yra patikrinama, jis surinko savo įrodymus išankstinėms nuostatoms pagrįsti. Jis taip pat itin aplaidžiai klydo“, – rašoma S. Radčenkos straipsnyje „Foreign Policy“.
Leidinys „The National Interest“, kuriame Rusijos prezidentas publikavo straipsnį, priklauso konservatyvių pažiūrų Richardo Nixono įkurtam Nacionalinių interesų centrui (įkurtas 1994 metais). Jam vadovauja išeivis iš SSRS ir Rusijos „Pirmojo kanalo“ televizijos laidos vedėjas „Didysis žaidimas“ Dmitrijus Simesas. Ataskaitoje dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimus specialusis prokuroras Robertas Mulleris D. Simesą pavadino „prokremlišku patarėju“.
