Pusiau emigrantas: Lietuvai ir Norvegijai vyras skiria po pusmetį

Lin­kai­čių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ven­to­jas Juo­zas Grei­čiū­nas sa­vo da­bar­ti­nį gy­ve­ni­mą da­li­na į dvi da­lis: pu­sę me­tų jis pra­lei­džia avi­nin­kys­tės ūky­je Nor­ve­gi­jo­je, ki­tą pu­sę – šal­tuo­ju me­tų lai­ku – Lie­tu­vo­je.

Sa­vo­je ša­ly­je, gim­ta­ja­me kai­me jis dir­ba bib­lio­te­kos kū­ri­ku. Jau­nas vy­ras sa­ko, kad Nor­ve­gi­jo­je per sa­vai­tę ga­li už­dirb­ti dau­giau nei Lie­tu­vo­je per mė­ne­sį.

Lie­tu­vo­je dir­ba iki pa­va­sa­rio

32-ejų me­tų Juo­zas Grei­čiū­nas, pra­si­dė­jus šil­dy­mo se­zo­nui, ry­tais sku­ba į ka­ti­li­nę, kad Lin­kai­čių kai­mo bib­lio­te­ki­nin­kei ir skai­ty­to­jams ne­tek­tų šal­ti, var­tant kny­gų pus­la­pius ar ry­mant prie kom­piu­te­rių.

Kū­ri­kas ke­le­tą kar­tų per die­ną už­su­ka pa­tik­rin­ti, kaip ka­ti­las kais­ta, ar lai­ko­si pa­kan­ka­ma tem­pe­ra­tū­ra. Čia jis dirbs iki pa­va­sa­rio, kol rei­kės ­šil­dy­ti pa­tal­pas.

Pus­me­tį rū­pi­na­si avi­mis

Nuo ge­gu­žės mė­ne­sio jau­nas vy­ras per­si­kels pus­me­čiui į Nor­ve­gi­ją. Šiau­ri­nė­je šios ša­lies da­ly­je, kur snie­gas iš­si­lai­ko iki pa­va­sa­rio pa­bai­gos, o aukš­tes­nė­se vie­to­se ne­nu­tirps­ta ir va­sa­ros vi­du­ry, lie­tu­vis pri­žiū­rės avių ban­das.

Juo­zui teks rū­pin­tis, kad avys sėk­min­gai at­si­ves­tų ėriu­kų. Jis gy­vu­lius šers, mil­te­liais už­pil­dys apa­ra­tą, ku­ria­me pa­ga­min­tas šil­tas pie­nas vamz­de­liais ke­liaus į gar­dus ir ten ke­tur­ko­jai vil­nos ka­muo­liu­kai, at­stum­ti ma­mų ar­ba li­kę naš­lai­čiais, kiek­vie­nas čiulps šį mais­tą iš ne­tik­ro spe­nio.

Juo­zas sa­ko, kad to­kį pie­no apa­ra­tą net ir Nor­ve­gi­jo­je ga­li įsi­gy­ti ne kiek­vie­nas ūki­nin­kas. Ta­čiau in­ves­ti­ci­ja at­si­per­ka, nes nė vie­nas ėriu­kas ne­pra­žūs­ta.

Va­sa­rai avys ke­liau­ja į sa­lą

Ėriu­kams paū­gė­jus, su­tvir­tė­jus, Juo­zas kar­tu su šei­mi­nin­ku, be­veik 60 me­tų Fran­ku, 200 veis­li­nių mo­ti­ni­nių avių kar­tu su prieaug­liu spe­cia­liu keltu ga­bens į Nor­ve­gi­jos jū­ros So­roya sa­lą.

Lai­vą sam­do ke­li ūki­nin­kai. Vė­liau kiek­vie­nas sa­vo lai­ve­liu nu­plau­kia pa­tik­rin­ti, kaip jų ban­da gy­ve­na.

Spe­cia­liuo­se ap­tva­ruo­se su­va­ry­toms vy­res­nio­sioms avims ke­lio­nė jau ge­rai pa­žįs­ta­ma.

Iki So­royos nuo šei­mi­nin­ko ūkio – ke­tu­rios va­lan­dos plau­ki­mo.

Nuo­ša­lio­je So­royos sa­lo­je avys gy­ve­na iki ru­dens. Kol kal­nuo­se yra sod­rios žo­lės. Kiek­vie­nai aviai motinai po kak­lu pri­riš­tas var­pe­lis.

Į šį gar­są sku­ba to­lė­liau nu­kly­dę ėriu­kai, pa­gal var­pe­lio skam­be­sį jas su­ran­da ir ūki­nin­kai.

Parp­luk­dė el­niu­ką

Ban­dos sa­lo­je pa­lie­ka­mos be bai­mės, kad kaž­kas pa­vogs ar iš­pjaus. Juo­zas per vi­są dar­bo lai­ką ne­ma­tė nė vie­no vil­ko ir ne­gir­dė­jo, kad jie bū­tų ten šei­mi­nin­ka­vę. Už­tat šiau­ri­nių el­nių pri­si­žiū­rė­jo iki so­ties.

Vie­nas jau­nas el­niu­kas va­sa­rą įsi­mai­šė į Fran­ko avių ban­dą ir su ja klai­džio­jo iki ru­dens.

Šei­mi­nin­kas, at­vy­kęs į sa­lą gy­vu­lių par­si­ga­ben­ti, par­pluk­dė į tvar­tą ir ūg­te­lė­ju­sį el­niu­ką, ku­ris nie­kur nuo avių ne­si­trau­kė. Tik plau­kiant kel­tu lau­ki­nis gy­vū­nas kaž­kur su­si­tren­kė ir nu­si­lau­žė ra­gą.

Pir­mi me­tai – sun­kiau­si

Juo­zas Grei­čiū­nas Nor­ve­gi­jo­je va­sa­ros se­zo­nu dir­ba jau tre­jus me­tus. Pir­mai­siais bu­vo su­dė­tin­ga, nes nor­ve­gų kal­bos ne­mo­ka, o ang­lų kal­ba ir­gi ne gim­to­ji. Bet su Fran­ku, bu­vu­siu ang­lų kal­bos mo­ky­to­ju, ir žo­džiais, ir ges­tais su­si­tar­da­vo, ką tu­ri pa­da­ry­ti. Ant­rais me­tais bu­vo ge­ro­kai leng­viau.

Da­bar vy­ras ži­no, ką tu­ri da­ry­ti, šei­mi­nin­kui nu­ro­dy­ti ne­be­rei­kia. Pats pa­ma­to, ko trūks­ta, kuo dar pa­si­rū­pin­ti. Su­dė­tin­giau­sia bū­na avių ėria­vi­mo­si me­tu. Bu­di ir nak­ti­mis.

Dy­ze­li­nas kai­nuo­ja be­veik kaip Lie­tu­vo­je

Pas Fran­ką lie­tu­vis plu­ša ne­skai­čiuo­da­mas va­lan­dų. Už­dar­bis to ver­tas. Le­ga­liai įdar­bin­tas lin­kai­tiš­kis pa­ly­gi­na: Nor­ve­gi­jo­je per sa­vai­tę ga­li­ma už­dirb­ti dau­giau nei Lie­tu­vo­je per mė­ne­sį. Tie­sa, ir kai­nos ten di­de­lės. Nors pa­ts be­veik nie­ko ne­pir­ko.

„Aš ne­rū­kau, ne­ge­riu. O ta­ba­ko ga­mi­niai ir stip­rie­ji gė­ri­mai Nor­ve­gi­jo­je ypač bran­gūs. Nuo ūkio iki ar­ti­miau­sio mies­te­lio Al­tos – apie 10–15 ki­lo­met­rų. Mais­tu rū­pin­tis man ne­rei­kė­jo. Jį ir pa­sto­gę su­tei­kė šei­mi­nin­kai, – aiš­ki­na Juo­zas. – Ta­čiau įsi­dė­mė­jau, kad dy­ze­li­nas ten kai­nuo­ja 5 li­tus už lit­rą, tai­gi, be­veik ne­si­ski­ria nuo mū­siš­kų kai­nų. Tuo tar­pu, jų at­ly­gi­ni­mai ke­lis kar­tus di­des­ni.“

Nor­ve­gi­jos svei­ka­tos sis­te­mos su­bti­ly­bės

Lie­tu­vis Fran­kui pa­de­da ir miš­ką tvar­ky­ti, kirs­ti me­džius. Den­gė sto­gą. Nuo to sto­go neat­sar­giai dirb­da­mas nu­sly­do ir skau­džiai kri­to. Iš pra­džių ma­nė tik su­si­tren­kęs ran­ką, bet ne­tru­kus ji iš­ti­no, po ke­lių die­nų pa­mė­ly­na­vo.

Tad dar­bi­nin­kui iš Lie­tu­vos te­ko su­si­pa­žin­ti su Nor­ve­gi­jos svei­ka­tos sis­te­mos su­bti­ly­bė­mis.

Pir­miau­sia šei­mi­nin­kas jį nu­ga­be­no į Al­tos li­go­ni­nę, kur pa­cien­to ran­ka bu­vo per­švies­ta. Paaiš­kė­jus, kad ski­lę dil­bio kau­lai, me­di­kai Juo­zą su­gip­suo­ti ran­kos iš­siun­tė į ki­tą li­go­ni­nę, esan­čią už maž­daug 150 ki­lo­met­rų.

„Ka­dan­gi nor­ve­gų kal­ba ne­šne­ku, neiš­siaiš­ki­nau, ko­dėl to­kia sis­te­ma. Gal­būt ki­to­kių su­ža­lo­ji­mų at­ve­ju taip to­li ne­siųs­tų,“ – svars­to lie­tu­vis.

Po šio įvy­kio, kol ran­ka su­gi­jo, Juo­zas vis gau­da­vo pa­pras­tu laiš­ku at­siun­čia­mus pra­ne­ši­mus, ku­rią die­ną ir ku­rią va­lan­dą tu­rįs at­vyk­ti į tą pa­čią li­go­ni­nę už 150 ki­lo­met­rų, pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tos būk­lės.

„Nu­va­žiuo­da­vau, o ten per­švies­da­vo ar šiaip pa­tik­rin­da­vo. Pro­ce­dū­ra – pen­kių mi­nu­čių, o ke­lias to­li­mas,“ – me­na lie­tu­vis.

Po­lia­ri­nė nak­tis ir žve­jy­ba

Gra­žiau­si Lin­kai­čių kai­mo gy­ven­to­jo iš Nor­ve­gi­jos par­si­vež­ti įspū­džiai – ne­pa­kar­to­ja­mi gam­tos vaiz­dai ir žve­jy­ba. Jū­ra, upės, kal­nai, fior­dai ne­pa­lie­ka abe­jin­gų. Ste­bi­na ir po­lia­ri­nė nak­tis, bū­nan­ti tuo me­tu, kai vy­ras pra­de­da sa­vo dar­bų se­zo­ną sve­čio­je ša­ly­je.

„Net 2–3 va­lan­dą nak­ties švie­su. Lie­tu­vo­je dir­bi, kol su­tems­ta, o ten ga­li plu­šė­ti kad ir kiau­rą nak­tį. Jei į laik­ro­dį ne­pa­žiū­rė­si, nė ne­sup­ra­si, ko pa­var­gęs jau­tie­si,“ – juo­kia­si lie­tu­vis.

„Ne­se­niai Lie­tu­vo­je lauk­da­mas ei­lės kir­pyk­lo­je per­skai­čiau laik­raš­ty­je skel­bi­mą, kad or­ga­ni­zuo­ja­mos ke­lio­nės žve­jy­bai į So­roya sa­lą Nor­ve­gi­jo­je. Tai­gi ten aš ir ke­liau­ju kas­met. Nė ne­ži­no­jau, kad spe­cia­lios iš­vy­kos ren­gia­mos,“ – sa­ko vy­ras.

Su Fran­ku Nor­ve­gi­jos jū­ro­je Juo­zas yra su­ga­vęs ne vie­ną pui­kų lai­mi­kį: la­ši­šų, men­kių, plekš­nių, otų. Lie­tu­vis ne­lin­kęs gir­tis. Ten vi­sa žu­vis di­de­lė, sa­ko jis.

Men­kių vie­ti­niai va­sa­rą ne­gau­do, nes dėl šil­tes­nio van­dens, ne­va, jų mė­sa su­minkš­tė­ja.

Vi­lio­ja žu­vis gu­mi­niu ma­sa­lu. Ant vie­no va­lo pri­tvir­ti­na pen­kis kab­liu­kus su to­kiu ma­sa­lu ir ne­tru­kus vi­sus juos žu­vys jau bū­na su­grie­bu­sios. Tik spėk trauk­ti.

Iš­vyk­ti pri­ver­tė ma­žė­jan­tis at­ly­gis

Lie­tu­vių emig­ra­ci­jos srau­tai ne­ma­žė­ja. Juo­zas Grei­čiū­nas sa­ko, kad į Nor­ve­gi­ją ne­bū­tų va­žia­vęs, jei ga­lė­tų ge­rai vers­tis gim­to­je ša­ly­je.

Jam te­ko dirb­ti lentp­jū­vė­se, ki­to­se įmo­nė­se. Bet at­ly­gi­ni­mas vis ma­žė­jo ir jau­nas vy­ras pra­dė­jo dai­ry­tis į už­sie­nį.

Vy­res­ny­sis Juo­zo bro­lis Nor­ve­gi­jo­je dir­bo jau ne vie­ne­rius me­tus, tad pa­se­kė jo pė­do­mis. Kol kas Juo­zas nė­ra tik­ra­sis emig­ran­tas, nes pus­me­tį pra­lei­džia Lie­tu­vo­je.

„Kai­me jau­ni­mo spar­čiai ma­žė­ja. Vie­ni dir­ba Lon­do­ne, ki­ti Nor­ve­gi­jo­je. Vi­si ieš­ko ge­res­nės duo­nos. Tu­riu ne­ma­žai pa­žįs­ta­mų lie­tu­vių, šak­nis įlei­du­sių Is­pa­ni­jo­je. Ten pa­ts dir­bau 2001 me­tais. Ta­da bu­vau vie­nos pir­mų­jų emig­ran­tų ban­gos at­sto­vas. Te­ko ir po­mi­do­rus skin­ti, ir bar­me­nu bei ke­pė­ju ka­vi­nė­je dirb­ti,“ – pa­sa­ko­ja 32-ejų me­tų Lin­kai­čių kai­mo gy­ven­to­jas.

Jau­nas vy­ras pra­si­ta­ria paaug­lys­tė­je nie­ka­da ne­gal­vo­jęs, kad teks už­dar­biau­ti sve­čio­je ša­ly­je. Ir ap­gai­les­tau­ja, kad mo­kyk­lo­je ne­si­sten­gė mo­ky­tis, neį­gi­jo spe­cia­ly­bės.

Loreta RIPSKYTĖ