Šis tekstas skelbiamas žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ 11 numeryje. Jis buvo parašytas 1974 m. jau tuo metu žymiam disidentui Vladimirui Bukovskiui kalint Vladimiro kalėjime, o psichiatrui Semionui Gluzmanui – Permės politlageryje. JAV pirmąsyk išspaudintas tekstas SSRS plito savilaidos kanalais; lietuviškai (vertė Nerijus Šepetys) skelbiamas pirmą kartą.
Dabar jau daugeliui žinoma gausybė atvejų, kai disidentai SSRS buvo pripažinti psichikos ligoniais, ir esama rimto pagrindo būgštauti, kad šis metodas bus taikomas dar plačiau. Tokį reiškinį paaiškinti nesunku. Viena vertus, šis metodas labai patogus [sovietų] valdžiai: taip galima neribotai ilgam atimti laisvę, griežtai izoliuoti, taikyti psichofarmakologines priemones „perauklėjimui“. Kartu taip pasunkėja kova už tokių asmenų teismo viešumą, už išlaisvinimą, mat net pačiam objektyviausiam, bet asmeniškai tokio ligonio nepažįstančiam žmogui visada liks abejonių dėl jo psichinio visavertiškumo. Taip pat tai atima iš šiuo metodu persekiojamų aukų net ir tas menkas teises, kurias turi suimtieji, įgalina diskredituoti disidentų idėjas ir poelgius ir t. t. ir pan.
Tačiau esama ir kitos, ne mažiau svarbios pusės. Paprastai būdamas gana gerai „pasikaustęs“ teisiškai, idant išvengtų klaidų per tardymą ir teismą, disidentas, susidūręs su kvalifikuotu psichiatru, nusistačiusiu jį pripažinti nepakaltinamu, pasirodo visiškai bejėgis. Tai negalėjo nepažadinti tarp disidentų naujų baimių ir sutrikimo, dėl ko paskutiniu metu radosi netikėtų „atgailavimų“ ir išsižadėjimų. Taigi persekiojimų baimė, išsklaidyta įstatymo išmanymo ir mokėjimo jį taikyti, vėl atgijo teismų psichiatrijos pavidalu. Paplito pasmerkties, neįmanomybės kovoti su tokiu persekiojimo metodu nuotaikos.
Dėl viso to būtina vienoje vietoje apibendrinti žinomą daugybės psichiatrinių ekspertizių patirtį ir pagrindinius psichiatrijos teorijos teiginius, – kiek to reikia teisingam elgesiui, kuris sukeltų kuo mažiau pretekstų ekspertuojamąjį pripažinti nepakaltinamu. Šio darbo autoriai, buvęs „psichikos ligonis“ ir buvęs psichiatras, tikisi, kad apjungus patyrimą su profesionaliu dalyko išmanymu, jiems pavyks savo darbo vaisių padaryti naudingu nurodytam tikslui pasiekti.
Šis vadovas anaiptol nepretenduoja pateikti išsamią psichiatrijos mokslo analizę, kai kurie dalykai sąmoningai supaprastinti, kadangi čia orientuojamasi į plačiausią skaitytojų ratą.
Teisinė dalis (schematiškai)
Jums gali tekti susitikti su psichiatru nedavus tam sutikimo tokiais trimis atvejais.
1. Prievartinė apžiūra arba hospitalizacija medicininių normų rėmuose
Jūsų įsitikinimai, išsakoma visuomeninė pozicija, poelgiai ar pažintys sąlygojo KGB operatyvinės grupės kryptingą domėjimąsi jumis. Dėl kokių nors objektyvių priežasčių pradėti baudžiamąją bylą prieš jus pasirodė nepageidautina. Tokiu atveju KGB (dažnai ne tiesiogiai, o panaudodami miliciją, prokuratūrą, „tarybų“ instancijas, patikėtinius ir t. t. ir pan.) praneša apie jus medicinos įstaigoms kaip, jų spėjimu, psichikos ligonį, kartu nurodydama susidomėjimo jumis pagrindus.
Poliklinikos, dispanserio, ligoninės ar miesto greitosios pagalbos stoties psichiatras tokiu atveju turi jus apžiūrėti ir, jei manys esant reikalinga, hospitalizuoti bendrojo tipo psichiatrijos ligoninėje.
Tokia psichiatrinė apžiūra gali būti atlikta namuose, darbo arba „įvykio“ vietoje, išankstinio sulaikymo kameroje, tam skirtoje vietoje ar kur kitur.
Psichiatrui nustačius, kad jumyse jau pasireiškiantys ligos požymiai nereikalauja stacionaraus psichiatrinio stebėjimo ir gydymo, tai jus įtrauks į psichiatrinio dispanserio ar poliklinikos psichiatrijos kabineto įskaitą. Į bendrojo tipo psichiatrijos ligoninę jus gali paguldyti dėl tokių rodiklių: 1) psichikos pakrikimas, lydimas pavojaus sau pačiam; 2) psichikos pakrikimas, lydimas pavojaus aplinkiniams; 3) psichikos pakrikimas, kurį kvalifikuotai įvertinti galima tik po stacionaraus patikrinimo; 4) aiškus psichikos pakrikimas, kurio sėkmingai gydyti neįmanoma ambulatorinėmis sąlygomis; 5) „ūmios psichozės“ būsena (t. y. tai, kas paprastų žmonių vadinama pamišimu).
Išbraukimas iš ambulatorinės psichiatrinės įskaitos arba išrašymas iš stacionarios priežiūros formaliai priklauso tik nuo medicininių rodiklių (t. y. nuo gydytojo psichiatro). Jei gydytojas nustatė, kad jūsų sveikatos būklė yra sutrikusi, tai (psichiatrijos stacionaro atveju) jūsų skundų, pareiškimų, prašymų ir laiškų siuntimas ir svarstymas visiškai (taigi pagal įstatymą) priklauso nuo gydytojo profesinio raštingumo ir sąžinės. Giminaičiai, pažįstami ir kiti suinteresuoti asmenys gali prašymus ir pretenzijas dėl jūsų siųsti į medicinos įstaigas (SSRS, respublikos, srities, krašto, miesto, rajono vyr. psichiatrui).
Psichiatrijos praktikoje, kaip ir bet kurioje kitoje žmogaus veikloje, neįmanoma išvengti klaidų; įstatymas nenumato gydytojo baudžiamumo už profesinę klaidą. Šį faktą valdžia gali panaudoti paaiškinti prievartinei hospitalizacijai, kuri po to paaiškėjo buvusi nepagrįsta. Dėl tos pačios priežasties menkos kompetencijos ar moraliai netvirtas psichiatras gali padaryti neteisingą išvadą apie jūsų psichikos būklę niekaip nepakenkdamas savo ateičiai.
2. Teismo psichiatrijos ekspertizė po baudžiamosios bylos iškėlimo
Pasirinkę, kokias kardomąsias priemones jums taikys (paprastai – areštą), tardymo organai arba prokuratūra gali paskirti jums teismo psichiatrijos ekspertizę. Tam tikslui parengiamas dokumentas, kuriame išdėstomi jūsų pasisakymai ir poelgiai, sukėlę abejonių dėl jūsų psichikos sveikatos.
Paprastai tardytojas (arba prokuroras) tokių abejonių nepaviešina ir atitinkamų dokumentų [kaltinamajam] nerodo. Nepraneša jis ir apie patį būsimos ekspertizės faktą, nei apie jos laiką ir vietą. Teismo psichiatrijos ekspertizę atlieka gydytojų psichiatrų komisija (ne mažiau trijų asmenų). Jus gali nukreipti arba į ambulatorinę, arba į stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę.
Ambulatorinė ekspertizė paprastai atliekama medicinos įstaigoje arba tardymo izoliatoriaus patalpose; ji trunka nuo kelių minučių iki keleto valandų. Stacionari ekspertizė vyksta psichiatrinio gydymo įstaigose (Prof. Serbskio teismo psichiatrijos institute Maskvoje, bendrojo tipo psichiatrijos ligoninės ekspertizės ar pan. „ūmiame“ padalinyje, kalėjimo ligoninės psichiatrijos skyriuje). Stacionarios ekspertizės trukmės įstatymas nenustato, parastai ji trunka keletą savaičių ar mėnesių.
Jei būsite pripažintas nepakaltinamu, tai ekspertų komisijos sprendimo jums veikiausiai nepraneš. Nuo to momento su jūsų byla leidžiama susipažinti advokatui, o jus, tikėtina, nušalins nuo dalyvavimo tyrimo procese.
Įstatymas leidžia atlikti pakartotiną ar papildomą ekspertizę; jų skaičius neribojamas. Jei kelių ekspertų komisijų nuomonės išsiskiria, tai tardytojas (arba prokuroras) turi pasirinkti, kuri išvada bus laikoma vienintele teisinga.
Paprastai nepakaltinamojo į teismo salę nekviečia ir teismo nuosprendžio jo byloje jam nepraneša.
Kartais ekspertizė atliekama teisme. Iš esmės ji niekuo nesiskiria nuo įprastos ambulatorinės ekspertizės. Teismo sprendimu teismo procesas gali būti pristabdytas dėl nutarimo paskirti teisiamajam stacionarią ekspertizę. Teismas nustato ir ligoninės, į kurią siunčiamas nepakaltinamasis, tipą (bendrasis arba specialioji MVD psichiatrijos ligoninė). Deja, mažai tikėtina, kad teismas paskirs tokį variantą kaip psichiatro priežiūra pagal gyvenamąją vietą be priverstinės izoliacijos.
3. Jeigu jūs esate liudytojas kieno nors byloje, tai irgi galite tapti priverstinės ambulatorinės ekspertizės objektu. Tokiu atveju formalus pretekstas gali būti tardytojui (prokurorui, teismui) kilusi abejonė dėl jūsų sugebėjimo adekvačiai suvokti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti teisingus parodymus. Stacionari ekspertizė šiuo atveju įmanoma tik su jūsų sutikimu (viliamės, kad jo neduosite).
Notarinė teisė suteikia jums galimybę įrodymų teikimo tvarka iš anksto pasirūpinti objektyviomis psichiatrų išvadomis apie jūsų psichikos būklę. Remdamasis jūsų rašytiniu prašymu notaras patvirtins nutartį dėl ekspertizės paskyrimo, nurodant tipą ir atlikimo vietą. Jums teliks viena – apmokėti šią notarinės pagalbos formą ir padaryti viską, kad arešto ir mėginimų pripažinti jus psichikos ligoniu atveju ši psichiatrinė išvada apie jus taptų visuotinai žinoma (žr. Nutarimą dėl RSFSR valstybinio notariato, str. 66, 67 ir „Instrukciją dėl notarinių veiksmų atlikimo tvarkos ir RSFSR valstybinių notarinių kontorų“, punktai 139–146).
Bendros žinios apie psichiatriją
„Kai mums pritrūksta sąvokų, jų vieton laiku ateina žodžiai“ (Goethe, Faustas). Žmogaus smegenų veiklos principai iki šiol nėra aiškūs. Neurofiziologija ir kiti konkretūs mokslai kol kas neįstengia perprasti psichikos patologijos „psichinio“ pasireiškimo. Ne mažiau mįslingos ir į griežtus mokslo sistemos rėmus sunkiai įspraudžiamos sveikatos ir ligos sampratos. Medicinai apskritai būdingas sąvokų išskydimas, ypač tai ryšku psichiatrijoje. Pamišimas aiškinamas ir kaip biologinė, ir kaip socialinė (istorinė, filosofinė, teisinė) problema.
Šiuolaikinės psichiatrijos taikoma kategorijų sistema, netgi psichikos ligų klasifikacija, iš viso neturi apčiuopiamo pagrindo. Antai diagnostinio simpoziumo Leningrade metu dvidešimt autoritetingų šalies psichiatrų vienam ligoniui nustatė dvylika diagnozių.
Visus psichikos sutrikimus galima skirti į dvi grupes: 1) menamai nustatytuosius, sąlygiškai išskirtus į atskiras formas iš chaotiškų, per šimtmečius sukauptų gausių faktų; 2) tikruosius, kurių priežastys mokslui žinomos ir kurie pasižymi savita dinamika. Jei pirmųjų modelis – grynai retorinis, tai antrieji pagrįsti konkrečiais moksliniais atradimais, tad jų modeliai – „demonstraciniai“.
Pagrindiniu psichiatrinio klinikinio tyrimo metodu iki šių laikų išlieka tikrinamojo, jo elgesio, kalbos, atminties ir pan. subjektyvus stebėjimas. Greta to naudojami vėlgi subjektyvūs duomenys apie tikrinamąjį, gauti iš jo artimųjų, pažįstamų, giminaičių, oficialūs dokumentai ir kita. Kitų metodų (laboratorinė analizė, elektroencefalografiniai tyrimai) reikšmė tėra pagalbinė.
Psichikos ligos ribų amorfiškumas ne itin jaudina gydytojus praktikus, kadangi gydymą dažniausiai lemia ne diagnozė, o paskiros ligos apraiškos. Psichiatrijos teorija neturi pripažintų „sveikatos“ ir „ligos“ etalonų. Esama daugybės abstrakčių koncepcijų, pradedant filosofinėmis... ir baigiant kibernetinėmis, visiškai netinkamomis psichiatrijos praktikai. Vis dėlto kasdienis gydytojo darbas neįmanomas netaikant bent sąlygiško sveikatos etalono. Todėl praktinėje psichiatrijoje ir pasitelkiamas sąlyginis psichikos sveikatos etalonas, – patogus, paprastas ir suprantamas vadinamasis „kuponus karpančio rentininko“ etalonas. „Rentininkas“ – tai neaukšto intelekto, savitų manierų buržua; jis veikiau civilizuotas nei kultūringas, nemėgsta rizikuoti, pasitenkina neaukšta, bet stabilia visuomenine padėtimi („iš aukščiau skaudžiau kristi“), nepasižymi entuziazmu, negabus jokiai kūrybai. Jis yra bet kokios valdžios patikima atrama, jo gyvenimo kelrodė žvaigždė – savisaugos instinktas. Pats jo gyvenimas monotoniškas, užtat ramus: savo gyvenseną jis laiko vienintele teisinga, išmintingiausia ir saugia mūsų egzistencijos negandų, įtrūkių ir kataklizmų okeane.
„Rentininko“ koncepcija nėra mokslinė, sovietinėje psichiatrijos literatūroje jos apskirtai niekas nemini. Tačiau gydytojai praktikai, kad ir ne visada sąmoningai, laikosi jos savo kasdienėje veikloje; žinoma, ne kaip griežto, vieną kartą visiems laikams nustatyto etalono. (Toliau paaiškės, kodėl „rentininko“ koncepcija tokia artima „vidutiniam psichiatrui“.)
Disidentystė kaip psichiatrijos problema
Kiekvieno mūsų kaip asmenybės laisvę riboja visuomenės interesai. Tokius apribojimus įkūnija įstatymas ir moralė. Įstatymų nepažeidžiančio psichikos ligonio elgesys – „kvailas“, „keistas“ ir pan. – visuomenei nepageidaujamas. Piliečių gynimu nuo tokio elgesio ir užsiima psichiatrija. Prievartinės psichiatrinės hospitalizacijos egzistavimas pateisinamas ne tik mediciniškai, bet ir socialiai. Tad jei „sveikata“ – „pageidaujamas elgesys“, o „liga“ – „nepageidaujamas“, tai psichiatrijos socialinis tikslas yra nepageidaujamą elgesį paversti pageidaujamu. Šitaip prievarta prieš psichiškai nesveiką individą pateisinama nauda visuomenei. Toks „blogio panaudojimo gėriui“ motyvas tapo „antipsichiatrinės“ krypties nusigręžimo nuo klasikinės Vakarų psichiatrijos priežastimi.
„Antipsichiatrai“ teigia: „Psichiatrijos mokslo turinį sudaro revoliucinės pasąmonės nuslopinimas valstybės vardu; psichiatrijos istorija yra istorija metodų, kuriais visuomenė pasiekdavo, jog išnyktų psichinio pasipriešinimo viešpataujančioms gyvenimo sąlygoms formos“. Sutikite, kai kategorijos tokios amorfiškos, o „psichiatrijos mokslo mokyklų“ esama daugybės, tai visiškai įmanoma, jog neteisėtai išsiplėstų psichiatrijos kompetencija. Juoba kad vienos ar kitos valstybės totalitarinio režimo praktikuojamo „socialinio užsakymo“ sąlygomis psichiatrijos normos ribas nustato veikiau momentinė, nei mokslinė ar istorinė būtinybė (palyginkite su „antipsichiatrais“: psichiatrija, vykdydama klasinės visuomenės užsakymą, revoliucionierius visada paversdavo psichopatais).
SSRS psichiatrija kaip baudžiamoji priemonė naudojama kaip tik todėl, kad kitamintystė (žinoma disidentijos prasme) sąmoningai traktuojama kaip psichiatrinė problema. Savo monografijoje Teismo psichiatrijos ekspertizės teorija ir praktika prof. D. R. Luncas tvirtina, kad bet koks teisei prieštaraujantis veiksmas vien dėl to, kad prieštarauja teisei, turi būti psichiatriškai ištirtas (kuo ne „rentininko“ koncepcija?), remiantis tuo, kad socializmo sąlygomis nesama socialinių priežasčių nusikalstamai elgtis. Kapitalizme nusikalstamumo reiškinį Luncas išveda iš jo socialinės disharmonijos.
Ekskulpacija, t. y. kitaminčių, viena ar kita forma išreiškiančių savo nepritarimą paskiriems sovietinės vyriausybės vidaus ar užsienio politikos momentams, pripažinimas nepakaltinamais, vykdoma tikslingai. Psichiatrija paprastai čia pasitelkia schizofrenijos latentinės formos ir paranojinės asmenybės raidos diagnozes. Kitos diagnozės beveik netaikomos, nes prie jų disidentystę sunku net teoriškai pritempti (jūsų laimei, nes antraip su psichiatrija tektų susipažinti kur kas išsamiau).
Latentinė schizofrenija
Cituojame patyrusį ekspertą profesorių Timofejevą: „Daugiau sunkumų dignostikai sukelia lengvų ir išskydusių schizofrenijos formų (t. y. latentinės schizofrenijos, – V. B. ir S. G.) tyrimas. Šie klausimai ligi šiol lieka diskusiniai, nes kai kurie psichiatrai nepripažįsta minėtųjų ligos formų, o kiti kalba apie santykinį jų savarankiškumą“. Kitame veikale Timofejevas tvirtina: „Disidentystė gali būti sąlygota smegenų ligos, kai patologinis procesas vystosi labai lėtai, lengvai (latentinė schizofrenijos forma, – S. G.), o kiti jo požymiai iki tam tikro laiko (kartais – iki kriminalinio nusižengimo) lieka nepastebimi“. Taigi prof. Timofejevas pripažįsta latentinės schizofrenijos egzistavimą: „Kadangi būtent šiame amžiuje (20–29 metai, – V. B. ir S. G.) būdingas padidėjęs konfliktiškumas, siekis įsitvirtinti, tradicijų, nuomonių, normų atmetimas ir pan., tai susidaro prielaidos sukurti mitui, jog kai kurie jauni žmonės, iš tiesų sergantys schizofrenija, be reikalo uždaromi psichiatrijos ligoninėse, neva jie ten laikomi tik todėl, kad mąsto kitaip nei visi“.
Latentine laikoma tokia schizofrenija, kurios atveju visi ligos požymiai pasireiškia „menkai“, „šiek tiek“. O aiškūs simptomai, kaip antai haliucinacijos, nepasireiškia visai. Štai būdingiausi tokios schizofrenijos formos simptomai (pagal vadovėlį medicinos institutų studentams): uždarumas, vangumas, sumažėjęs domėjimasis gyvenimu, tam tikros pesimizmo ir melancholijos apraiškos, susitelkimas į vidinius išgyvenimus, neadekvačios mintys ir poelgiai, įsitikinimų inertiškumas ir nelankstumas, įtarumas ir pan. O jei jūs – uždaras žmogus, linkęs į savianalizę, nekomunikabilus, jei nemėgstate keisti savo įsitikinimų, t. y. nelaikote jų „nepamatuotais“, jei objektyvus jūsų sekimas ir telefoninių pokalbių pasiklausymas traktuojamas kaip „įtarumas“, o gal ir „persekiojimo manija“, – išvada aiški... Neišgelbės jūsų ir tai, kad jūs puikiai atliekate tarnybines pareigas, sėkmingai kuriate, domitės kūryba ir netgi profesiškai tobulėjate. Nors formaliai psichiatrinė patologija automatiškai nereiškia nepakaltinamumo, tačiau jūsų ekskulpacija bus nulemta.
Prof. Serbskio vardo teismo psichiatrijos instituto duomenimis maždaug pusė sergančiųjų latentine schizofrenija pripažįstami veiksniais. Tačiau mums nežinomi atvejai, kad schizofrenikas būtų pripažintas pakaltinamu. Patyręs ekspertas prof. Luncas laiko esant tikslinga įtraukti į civilinę teisę „riboto“ arba „dalinio“ veiksnumo sąvokas ir sąmoningai užsiima sveikų žmonių nusikalstama ekskulpacija, kadangi „kiekviena klasė, kiekviena profesija turi savo moralinę etiką“. (Pastaba: skirti veiksnumą ir pakaltinamumą iš tiesų būtina, tokios įstatymų nuostatos įtvirtintos visų kultūringų valstybių teisėje.)
Paranojinė asmenybės raida
Ši diagnozė ir abejotina, ir nekonkreti. Idant suprastume, ką pridengia ši terminologinė kepurė, turime žinoti tris dalykus.
1. Psichiatrijoje skiriami trys idėjų tipai: a) dominuojanti idėja – stebima, kai sveiki žmonės yra apimti kokio nors troškimo ir yra tiesiog paskendę savo brandinamoje mintyje; b) pervertinta įdėja (patologinė) – paprastai racionalaus turinio, bet nepagrįstai pervertintos reikšmės įžvalga. Objektyvi tokios idėjos reikšmė menka palyginti su tuo, kaip ją subjektyviai vertina individas; c) kliedėjimo idėja (patologinė) – klaidingas įsitikinimas, neturintis realaus pagrindo, jo neįmanoma perkalbėti. Kliedėjimo idėjų visuma vadinama manija.
2. Tarp kelių manijos rūšių mus domina dvi: a) reformavimo manija – gyvenimo sąlygų pagerinimas galįs būti pasiektas tik susiklosčiusių požiūrių perkeitimo keliu; tai susiję su tikrovės pertvarkymo idėja; b) bylinėjimosi manija – tikrovės neatitinkantis žmogaus įsitikinimas, kad jo asmeninės teisės esti pažeidžiamos, paminamos; motyvai tampa „suprantami“, rašoma daug skundų ir pareiškimų, reikalaujant atkurti „teisingumą“.
3. Psichopatija vadinama patologinė charakterio raida. Greta egzistuoja ir kraštutiniai normalaus charakterio variantai; ribos tarp jų ir psichopatijos – neapibrėžtos, išskydusios. Psichopatijos dinamikoje skiriami kompensacijų (socialine prasme) ir dekompensacijų periodai.
Iš visų psichopatijos grupių mus tedomina paranojinė psichopatija. Jai esąs būdingas įtarumas, nepasitikėjimas, lengvas leidimasis į pervertintų ir kliedėjimo idėjų kūrimą; rigidiškas, vienaplanis, sunkiai pajudinamas (?) mąstymas; ilgalaikis įstrigimas pergyvenimuose dėl nereikšmingo nutikimo. Iškilus konfliktinei situacijai, paranojiškam psichopatui kyla paranojiškos reakcijos. Dėl jų ilgainiui asmenybė ima formuotis paranojiškai, taigi susiklosto nuosekli manijos sistema, mūsų atveju – bylinėjimosi ar reformavimo
Schema tokia: randasi dominuojanti idėja, kuri pakeičiama pervertintos, vėliau – kliedėjimo idėjos; susiklosto nuosekli (t. y. išoriškai įtikinama, bet absurdiška) kliedėjimų sistema, po to išsivysto visa apimanti persekiojimo manija, dažnai lydima savo asmenybės pervertinimo tendencijos (visi aiškinimai čia pateikiami remiantis psichiatrijos kursu SSRS medicinos institutų studentams). Kaip matote, tokio tipo psichikos patologijos įtikinamumas – gana sąlygiškas.
Ir atvirkščiai: pamėginkite įrodyti, kad jūsų samprotavimai apie Čekoslovakijos okupaciją arba apie tai, kad SSRS nėra demokratinių laisvių nėra klaidingi įsitikinimai, neturintys realaus pagrindo... Ir kad tai, jog jūs ir jūsų artimieji yra sekami, nėra „persekiojimo manija“. Ir kad jūsų subjektyvus SSRS vidaus politinio gyvenimo vertinimas anaiptol nėra niekinis, palyginti su tikrais faktais... Ir kad jūsų „atlaisvinimas“ nuo užimamų pareigų po to, kai kartu su kitais pasirašėte „protesto pareiškimą“, yra jūsų teisių pamynimas... Teismo psichiatrijos instituto ekspertai medicinos daktarai Pečernikova ir Kosačiovas sako aiškiai: „Kovos už tiesą ir teisingumą idėjos dažniausiai kyla paranojinės struktūros asmenybėms“, arba „paranojinio bylinėjimosi būsena susiklosto dėl psichiką traumuojančių aplinkybių, pažeidžiančių tikrinamųjų interesus, ir yra paženklinta asmenybės teisinio statuso pažeistumo antspaudu“, arba „būdingas šių (pervertintų – V. B. ir S. G.) idėjinių konstrukcijų požymis yra įsitikinimas savo teisumu, pasiryžimas ginti „pamintąsias teises“, „pergyvenimų reikšmingumas ligonio asmenybei“, arba „Teismo posėdį jie panaudoja kaip tribūną kalboms ir kreipimamsis“. Tačiau kaip psichiatrai turėtų vertinti psichinę Georgijaus Dmitrovo būklę, kai šis sakė kalbą teisme?.. Ir daugelio kitų visuomenės veikėjų, persmelktų tikėjimo idealu ir atsisakiusių asmeninio gyvenimo?.. Būti atsargiam, ne itin protingam, „pasilaikyti sau mintis“, – reiškia būti sveikam. O dėl proto – vien vargas. Belieka oficialiai įtraukti į psichiatriją naują psichikos patologijos tipą, pavadintą Čackio kompleksu.
Ir paskutinis dalykas. Paranojinės psichopatijos ir paranojinės raidos diagnozė savaime nereiškia ekskulpacijos būtinybės. Antai pagal oficialią Teismo medicinos instituto statistiką 95,5% pripažįstami pakaltinamais. Tačiau tai – teorijoje. Disidentų atveju – statistika kita, ji neskelbiama. Pečernikova ir Kosačiovas, itin smulkiai aprašę paranojinio bylinėjimosi raidos „paveikslą“, „pamiršo“ paskelbti nepakaltinamais paskelbtų „bylinėjimosi paranojikų“ procentus.
Vladimir Bukovskij, Semion Gluzman, 2010 m. „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr. 11
