2012-ieji Lietuvos profesinėms sąjungoms - ypatingi: sukanka 120 metų, kai Lietuvoje įkurta pirmoji kurpių profesinė sąjunga, o prieš dešimtmetį, 2002-aisiais, įkurta didžiausia Lietuvoje profesinių sąjungų organizacija - Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK).
Pasaulio mastu pirmoji profesinė sąjunga įkurta Didžiojoje Britanijoje 1720 metais: tuo metu susivienijo 7000 anglų siuvėjų, reikalaujančių didesnio darbo užmokesčio ir valanda trumpesnės darbo dienos. Lietuvoje 1892 m. pirmoji kurpių profesinė sąjunga įkurta padedant inteligentams socialistams. Žydų darbininkai aktyviai vienijosi į politinę darbininkiškąją Bundo organizaciją.
Prieš 110 metų, 1902-aisiais, Lietuvoje veikė kurpių, odininkų, siuvėjų, stalių, metalistų, plytininkų, duonkepių, trikotažo, lentpjūvių darbininkų profesinės sąjungos. Tais pačiais metais įvyko aktyvus Gegužės pirmosios minėjimas, jo metu suimta daug darbininkų, apie šimtas nuplakta rykštėmis. Tuo metu apskritai dauguma darbininkų organizacijų veikė nelegaliai, nes buvo varžomos caro režimo. 1905 m. surengtas pirmasis žemės ūkio darbininkų streikas, o 1908-1909 metais vyko penkis mėnesius trukęs Vilniaus odininkų streikas, kurio reikalavimai aktualūs ir dabar.
Praūžus Pirmajam pasauliniam karui nepriklausomoje Lietuvos valstybėje darbininkai aktyviai vienijosi ir kūrė profesines sąjungas. 1926 m. liepos 3 d. Lietuvos profesinių sąjungų centro biuras vienijo 18 šakinių organizacijų:
- Lietuvos žemės ūkio darbininkų profesinę sąjungą sudarė 75 skyriai, vienijantys 2000 narių;
- Bendra darbininkų profesinė sąjunga sudarė 54 skyrius, vienijančius 6000 narių;
- Odos pramonės darbininkų profesinę sąjungą sudarė 5 skyriai, vienijantys 700 narių;
- Metalo pramonės darbininkų profesinę sąjungą sudarė 4 skyriai, vienijantys 760 narių;
- Maisto pramonės darbininkų profesinę sąjungą sudarė 6 skyriai, vienijantys 1100 narių; Geležinkelio darbuotojų ir tarnautojų profesinę sąjungą sudarė 32 skyriai, vienijantys 4500 narių; Valstybės ir savivaldybių tarnautojų profesinę sąjungą sudarė 19 skyrių, kurie vienijo 2000 narių; Mokytojų profesinę sąjungą sudarė 10 skyrių, vienijančių 1000 narių;
- Prekybos, pramonės, visuomeninių įmonių tarnautojų profesinę sąjungą sudarė 6 skyriai, vienijantys 600 narių;
- Spaudos darbininkų profesinę sąjungą sudarė 2 skyriai, vienijantys 600 narių;
- Pašto, telefono ir telegrafo tarnautojų profesinei sąjungai priklausė 1200 narių;
- Rūbų, skalbinių ir kepurių amato darbininkų profesinę sąjungą sudarė 4 skyriai, vienijantys 300 narių;
- Tabako, papirosų ir gilzių darbininkų profesinė sąjunga veikė tik Kaune, ją sudarė 400 narių; Kooperatyvų tarnautojų profesinė sąjunga vienijo 150 narių;
- Vandens transporto tarnautojų ir darbininkų profesinė sąjunga vienijo 150 narių;
- Nešikų ir juodadarbių profesinei sąjungai priklausė 80 narių;
- Kauno miesto savivaldybės tarnautojų profesinė sąjunga bei Lietuvos artistų ir muzikų profesinė sąjunga vienijo 100 narių.
Lietuvos profesinių sąjungų centro biuras priklausė tuo metu didžiausiai Tarptautinei profesinių sąjungų federacijai (dar vadinamai Amsterdamo internacionalu), ji glaudžiai bendradarbiavo su socialdemokratais ir buvo atsvara raudonuoju vadinamam komunistiniam Profsąjungų internui.
Didžiosios daugumos Lietuvos profesinių sąjungų veikla vadovavosi Amsterdamo internacionalo gairėmis.
1926–1927 metais Lietuvos profesinių sąjungų centro biurui vadovavo Lietuvos darbo judėjimo veikėjas Juozas Paplauskas. Aktyvus profesinių sąjungų gyvenimo dalyvis buvo Vasario 16-osios akto signataras, LSDP pirmininkas Steponas Kairys.
Po gruodžio perversmo, vykusio 1926 metais, į valdžią atėjus tautininkams profesinių sąjungų veikla buvo varžoma, 1932 metais jos uždraustos. Liko veikti tik oficiali katalikiška Darbo federacija, kuriai atiteko Centro biuro turtas. 1940 m. laisvosios Lietuvos profesinės sąjungos trumpam atkurtos, bet greitai suvalstybintos, o jų veiklą ėmė kontroliuoti komunistai.
Sovietinio laikotarpio profesinių sąjungų veikla ir istorija plačiai aprašoma to meto leidiniuose. Atmetus ideologinius šablonus galima susidaryti bendrą vaizdą apie profesinių sąjungų veiklą, funkcijas ir esmę.
Laisvųjų Lietuvos profesinių sąjungų atstovai, spėję pasitraukti į Vakarus, bandė burtis ir 1949 m., net atstovavo Lietuvai ICFTU steigiamajame kongrese Londone. Siųsdavo savo atstovus į įvarius Pasaulio laisvųjų profesinių sąjungų renginius.
Nemažai Lietuvos laisvojo darbininkų sąjūdžio atstovų nukentėjo ir Antano Smetonos valdymo metu, daugelis patyrė represijas Stalino režimo metais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę profesinės sąjungos grįžo į laisvųjų profesinių sąjungų šeimą ir pradėjo naują, nors ir nelengvą, veiklos istorijos etapą, grindžiamą demokratija bei nuomonių pliuralizmu. Taip Lietuvos profesinių sąjungų istoriją kuria žmonės, siekdami geresnių darbo sąlygų, oresnio gyvenimo.
Parengta pagal Tarptautinių laisvųjų profesinių sąjungų atstovo Rytų Centrinei Europai Sergejaus Glovacko trumpą istorinę apžvalgą, Paskelbtą 2002 m. gruodžio 17 d. profesinių sąjungų laikrašyjeį „Nuo algos iki algos“ Nr. 20 (101).
