Rusijoje sustiprėjo cenzūra, o dabartinė situacija vis labiau primena sovietinius laikus. Be to, Rusijos užsienio politika – karas su Gruzija, po to Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimas – rodo, kad valstybė sugrįžo į Šaltojo karo būseną. Taip šiuolaikinę Rusiją apibūdina rusų disidentas, profesorius Borisas Sokolovas.
Publikavęs daugybę pasaulio kultūrai svarbių monografijų, prieš keletą savaičių išspausdinęs poleminį straipsnį „Ar pralaimėjo Saakašvilis?“, B. Sokolovas tapo Rusijos cenzūros auka.
Akademiko straipsnis buvo pašalintas iš interneto, o jis pats neteko visų pareigų. Pokalbyje su dabartinės Rusijos disidentu – apie dabartinę Rusijos vidaus ir užsienio politiką, karą Gruzijoje ir kitas cenzūrai „rūgščias“ temas.
- Apie ką buvo šių metų rugpjūčio 19 d. laikraštyje „Gazeta“ publikuotas Jūsų straipsnis?
- Straipsnyje „Ar pralaimėjo Saakašvilis?“ buvo kalbama apie Rusijos-Gruzijos konfliktą. Aš teigiau, kad praktiškai žiūrint Michailas Saakašvilis ir, žinoma, Gruzija šiame kare nepralaimėjo. Aš rašiau, kad Gruzija įvedė savo pajėgas į Pietų Osetiją tik dėl to, kad turėjo nenuginčijamų šaltinių apie Rusijos planus netrukus užpulti Gruziją ir nuversti Gruzijos vyriausybę.
Taip pat rašiau, jog teiginiai apie M. Saakašvilio planus nugalėti Rusiją ar pasakymai, jog įvedus karius į Pietų Osetiją Gruzija tikėjosi nesulaukti jokios Rusijos reakcijos, yra velnioniškai klaidingi. Gruzijos prezidento tikslas buvo priversti Rusijos pajėgas Pietų Osetijoje kuo ilgiau kariauti, jas užlaikyti, o tuo pat metu bandyti atkreipti Vakarų dėmesį.
Rusija puolimą planavo pradėti ne Pietų Osetijoje, o Abchazijoje. Kadangi konflikto pradžioje prezidentas Dmitrijus Medvedevas atostogavo prie Volgos, o premjeras Vladimiras Putinas – Pekine, karas vyko gana improvizuotai. Dėl šios priežasties dauguma pajėgų buvo permesta į Pietų Osetiją, o pats konfliktas užsitęsė kelias dienas ir buvo sulaukta tarptautinės bendruomenės reakcijos.
Deja, šio straipsnio pasekmės gana liūdnos: laikraščio redaktorius buvo pakeistas, o aš po skambučio iš prezidento administracijos buvau atleistas iš Valstybinio Maskvos universiteto.
- Sakykite, ką manote apie dabartinę Rusijos vyriausybės politiką?
- Grįžo sovietų laikai. Sprendžiant iš požymių ir cenzūros, greitai prasidės sistemingesnis kitaip mąstančiųjų persekiojimas.
- O Rusijos užsienio politika? Ar ji keičiasi?
- Užsienio politika dabar yra Šaltojo karo būsenos, tačiau jos švelniu, brežneviniu, variantu. Artimiausiu metu tokia detante padėtis turėtų išlikti. Nemanau, kad situacija aštrės, tačiau ji taip pat ir nešvelnės. Esmė ta, kad Rusija, pripažinusi Pietų Osetiją ir Abchaziją iš esmės pradėjo Šaltąjį karą. Tik, pakartosiu, jo „švelnųjį“ variantą.
- Ar drįstumėte prognozuoti, kiek ilgai tokia politika tęsis?
- Manau, tokia situacija gyvuos tol, kol gyvuos D. Medvedevo–V. Putino režimas. O kiek jis egzistuos, aš nežinau. Galvočiau, kad gana ilgai, mažiausiai kelerius metus, t. y. kol nenukris naftos kainos. Jei taip nutiks, šis režimas bus priverstas transformuotis.
- Ar šiandieninės pasaulinės ekonomikos krizės pasekmės jaučiamos Rusijos politikoje?
- Jaučiamos. Mūsų biržoje krinta akcijos, investicinio kapitalo mažėja. Šiuo atveju užsienio investuotojas atitraukia kapitalą ir dėl buvusio Gruzijos karo.
Bet bent jau artimiausiu metu tai niekaip nepakeis Rusijos politikos. Krizės, bent jau artimiausiu metu, nepajus visuomenė, mažiausiai pusmetį nesumažės piliečių pajamos. Per tą laiką daug kas gali įvykti. Be to, jeigu Amerikoje su šia krize bus susitvarkyta, greičiausiai ji nebesiplės.
- Tai ši krizė nekaip nepaveiks Rusijos?
- Krizės pasekmės gali jaustis ateityje. Jeigu krizė užsitęs, pradės kristi naftos kainos. Dėl to Rusijos biudžeto deficitas pradės augti. Kuomet stabilizacinio fondo lėšos – daugiau nei 100 mlrd. dolerių – bus išleistos, prasidės politiniai sunkumai.
Jeigu naftos kainos nukris iki 20-30 dolerių už barelį, o tai šios krizės metu visai įmanoma, šio fondo užtektų metams, gal dvejiems.
Nors dabar naftos kainos siekia daugiau kaip 100 dolerių už barelį, o tendencija ta, kad jos po truputį krenta, krizei užsitęsus naftos poreikis mažės ir kainos norom nenorom kris. Bet, manau, net pagal blogiausią scenarijų tai galėtų įvykti tik per porą metų.
- Kaip manote, gal konfliktas su Gruzija bus ne vienintelis atvejis? Ar negresia Ukrainai panašus likimas?
- Nemanau, kad bus karas su Ukraina. Tačiau tik liepos mėnesį patikėjau, kad karas su Gruzija įmanomas. Tuomet, liepos pabaigoje, prasidėjo Pietų Osetijos gyventojų evakuacija. Matyt, tada ir M. Saakašvilis patikėjo užpuolimo galimybe ir pabandė tam užkirsti kelią. Jis nesitikėjo laimėti, tačiau siekė išsaugoti status quo. To jam nepavyko padaryti.
Man atrodo, buvo planuota kažkas panašaus į blitzkriegą, t. y. Rusijos desantas užpultų Tbilisį, būtų surengti mitingai prieš M. Saakašvilio režimą ir pan. Tai nepavyko. M. Saakašvlis užtęsė konfliktą, įtvirtino sostinę, o Rusija norėjo priešingai: M. Saakašvilio emigracijos, neefektyvaus valdymo iš užsienio bei rusų kariuomenės, remiančios prorusišką valdžią Tbilisyje.
Jeigu Ukrainai ir Gruzijai NATO gruodį pasiūlys narystę, jokio karo nebus. Pasiūlys ar nepasiūlys – nežinau. Mes, Rusijos opozicija, NATO balsavimo niekaip negalime paveikti.
- Ankstesnis NATO susirinkimas Bukarešte parodė, kad didžiosios narės nesutaria dėl Gruzijos ir Ukrainos narystės. JAV, Kanada ir Jungtinės Karalystės pritarė šių valstybių narystei, tačiau tą vetavo Vokietija ir Prancūzija...
- Taip, bet atrodo, kad Vokietija jau persigalvojo, o kaip bus su Prancūzija, dar nežinia. Bet vienbalsiškumas norint valstybę pakviesti tapti NATO nare nereikalingas. To reikia prisijungiant prie Aljanso.
Be to, NATO narių balsai nėra lygūs, nes pagrindinis Aljanso ginklas yra būtent JAV kariuomenė. Amerika galbūt galėtų permesti vieną iš trijų Vokietijoje esančių divizijų į Ukrainą ar Gruziją. Bet tai neaišku.
Kodėl gi ne? Dabar Vokietiją supa Lenkija, Slovėnija, Čekija – jos gerai ginkluotos. Beveik kaip Baltarusija (doc. dr. Arvydo Anušausko pastaba – lrt.lt red.).
Deja, Gruzijos kariuomenė buvo viena stipriausių Kaukazo regione, personalo parengimo lygiu net lenkusi Rusiją. Bet tai jos nė kiek neišgelbėjo, nes Gruzijos kariuomenėje yra apie 20 tūkst., o Rusija vien Šiaurės Kaukazo regione jų turi apie 120 tūkst. Gruzijoje yra 8 kariniai lėktuvai, o Rusijoje vien tame regione 220.
Šiuolaikiniuose karuose labai svarbi aviacija ir tankų artilerija. Pasitelkiant jas iš pradžių sunaikinami priešininkų pajėgų štabai, kad nebūtų galima valdyti ir koordinuoti pajėgų.
Šio konflikto metu matėme, kad Gruzija yra apsiginklavusi pigiais stacionariais radarais, stacionarūs, o ne mobilūs yra susisiekimo punktai ir ryšiai. Į juos taikomasi pirmiausiai.
Beje, kovą čečėnų separatistai pareiškė, jog užgrobė Rusijos kariuomenės štabo planą, kuriame numatyta, kaip užpulti Gruziją. Jame buvo rašyta, kad puolimas turi prasidėti iš Abchazijos ir po rugpjūčio 20 d.
Įdomu, kad pirmosiomis konflikto dienomis Rusija pareiškė Gruzijos teritorijoje aptikusi planą, kuriuo vadovaujantis turėjo būti užgrobta Abchazija. Tai rodė Rusijos televizijos. Tiesa, tame plane pavadinimai buvo rusiški. Nemanau, kad Rusijos generalitete yra nors vienas kariškis, mokąs rašyti gruziniškai. Be to, kokio velnio gruzinų kareivis, tarnaujantis Pietų Osetijoje, turėtų turėti Abchazijos žemėlapį?
Juozapas Paškauskas
lrt.lt
