Baltarusija, iš esmės nedarydama jokių kompromisų, sugebėjo priversti Vakarus keisti savo poziciją, o tai jau galima vadinti neįtikima sėkme, rašo „Lietuvos žinios“.
Masinio informavimo erdvėje Baltarusijos atvejis paprastai yra monotoniškas ir nuobodus. „Paskutinis Europos diktatorius“, ekonominės sankcijos ir susiskaldžiusi opozicija yra standartiniai epitetai kalbant apie Aleksandro Lukašenkos režimą. Retkarčiais įvykstantys opozicijos mitingai ir rinkimai yra bene vieninteliai įvykiai, kurie sugrąžina Minsko temą į antraštes.
Režimo fenomenas
Nuo pat pirmosios A.Lukašenkos inauguracijos į prezidentus 1994 metais vis buvo kalbama, kad šis režimas ilgai neišsilaikys, bus priverstas bankrutuoti, susilauks masinio visuomenės nepasitenkinimo arba bus prarytas Rusijos. Praėjo beveik 15 metų, šalies bendras vidaus produktas (BVP) nuosekliai didėja (1995 metais jis buvo neigiamas), visuomenės nepasitenkinimas toli gražu ne toks, kad būtų galima kalbėti apie režimo krizę, opozicija susiskaldžiusi ir menkai remiama net didžiuosiuose miestuose. Dar daugiau - atrodo, kad nepaisant griežtos JAV ir Europos Sąjungos (ES) kritikos ir taikytų sankcijų, Baltarusija, iš esmės nedarydama jokių kompromisų, sugebėjo priversti Vakarus peržiūrėti savo pozicijas, o tai jau galima įvardyti kaip neįtikimą sėkmę. Tokią įvykių eigą prieš penkerius metus vargu ar galėjo numatyti net ir didžiausi Minsko šalininkai.
Net Baltarusijos opozicija pripažįsta, kad reikia galvoti apie sankcijų sušvelninimą arba atšaukimą, nes jos nedavė jokio teigiamo rezultato. Tad nepaisant prieš dvi savaites įvykusių rinkimų į Baltarusijos parlamentą, kuriame ir vėl nebus nei vieno opozicijos kandidato, nei visuotinio pripažinimo, kad rinkimai buvo klastojami lygiai kaip ir ankstesni, Vakarai karštligiškai pradėjo ieškoti būdų, kaip atšaukti sankcijas, nors jokio Baltarusijos demokratizacijos progreso neįvyko.
Rusijos dotacijos
Toks įvykių posūkis vargu ar patiks Rusijos vadovams, nuo pat Lukašenkos valdymo pradžios maniusiems, kad Baltarusijos ir Rusijos bendra sąjunginė valstybė yra Baltarusijos atsiribojimo nuo Euroatlantinės integracijos garantas. Kol kas Minskas nesikrato šio projekto, tačiau vargu ar yra daug vis dar tikinčių šios sąjungos realumu. Iš esmės Kremlius yra priverstas pirkti Baltarusijos draugystę ir tai daro pernelyg nesispyriodamas.
Prieš savaitę vykęs Vladimiro Putino vizitas į Minską pademonstravo, kad Maskva pasiryžusi mokėti. Buvo sutarta dėl eilinės paskolos A.Lukašenkos režimui, padėsiančios Baltarusijai sušvelninti rusiškų dujų ir naftos kainų augimo pasekmes šalies vartotojams. Tačiau ir be šių subsidijų, Baltarusija už dujas moka pigiausiai iš visų Europos valstybių. Nepaisant nuolatinių Rusijos pareiškimų, kad dujų kainą ir tiekimą lemia tik verslo interesai, Minskas „Gazprom“ dujas perka už Rusijos skolintus dolerius ir moka triskart mažiau nei Vilnius, Berlynas ar Praha.
Mainais už šias dotacijas A.Lukašenka pažadėjo Rusijai leisti Baltarusijos teritorijoje įrengti priešraketinės gynybos skydą. Taip pat artimiausiu metu turėtų būti pasirašytas susitarimas dėl bendros priešlėktuvinės gynybos.
Kyla klausimas, ar Minskas nesugebės šių susitarimų „parduoti“ dar keletą kartą. Papildomų paskolų gali būti pareikalauta už pasirašymą, ratifikavimą, įrangos įsileidimą, dislokavimą ir dar dėl daugybės kitų priežasčių. Nors sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė kuriama labai ilgai, nėra jokių priežasčių manyti, kad artimiausiu metu procesas paspartės. Pastaruoju metu Minskas pradėjo itin ramiai reaguoti į Rusijos net ir viešai išsakomus pasiūlymus ar pageidavimus. Pavyzdžiui, Kremliui taip aktualiu Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo klausimu A.Lukašenka tik pažadėjo įvertinti situaciją ir kada nors priimti sprendimą.
Kita vertus, kalbant apie Vakarų ir Baltarusijos santykių atšilimą ir galimą priešraketinio skydo ir priešlėktuvinės gynybos atsiradimą nereikėtų pernelyg jaudintis. Pirma, tokių sistemų įrengimas pakankamai brangus, tad net ir Rusijai labai norint demonstruoti karinę galią reikės įvertinti finansinius kaštus. Antra - jau minėta, kad iki šiol visi bendri Rusijos ir Baltarusijos projektai ilgus metus dūlėdavo stalčiuose, o po oficialių pasirašymų būdavo ilgai ir nuobodžiai vertinami, persvarstomi ir dažniausiai pamirštami. Trečia - nei ES, nei NATO neturi jokio poreikio karinėmis priemonėmis pažeisti Baltarusijos sienų, tad gynybinės ginkluotės išdėstymas yra visiškai neaktualus.
Tomas Bitinas, politologas
