Ačiū Dievui, ne Kremliaus politiniams technologams spręsti, kam sėdėti Baltuosiuose rūmuose.
Nepaisant to, kad iki prezidento rinkimų JAV dar toli, o jų rezultatai kol kas yra visiškai neprognozuojami, Rusijos politinė viršūnėlė ir jos intelektualinis-propagandistinis aptarnaujantis personalas pradeda daryti pirminius išskaičiavimus klausimu, kokio kandidato pergalė būtų naudingesnė. Ir nors šios protinės veiklos rezultatai negali paveikti Amerikos tautos pasirinkimo, jie yra verti dėmesio, kadangi jie realiai gali paveikti Rusijos piliečių gyvenimą per vyriausybės vykdomą užsienio ir vidaus politiką.
Respublikonų lyderis senatorius John McCain, nors ir atrodo kaip klasikinis Ronald Reagan laikų Rusijos „priešas“, gali tapti visai tinkamu partneriu, ypač jeigu turėti galvoje Rusijos pavertimo apsupta tvirtove idėją – šiuo atveju J. McCain, kaip sakoma, būtų tikrai savo vietoje.
Žinoma, milijonai žmonių yra pasiruošę su malonumu klausytis pasažų apie „ant kojų stojančią“ Rusiją ir piktai burbėti, reaguojant į naujienų pranešimą apie eilinį klastingų Vakarų bandymą sugriauti šalies galybę, vienybę ir teritorinį vientisumą. Tačiau šie argumentai tikrai neprivers jų mesti ant kovos su „tamsiomis galiomis“ altoriaus dalies savo pajamų ir leisti įvairiems teisėsaugininkams skverbtis į jų privatų gyvenimą, siekiant užkirsti kelią kenksmingai priešų veiklai.
Kas kita, jeigu atsiras tikras priešininkas, kuris skirtingai nuo dabartinės JAV administracijos, tik tariamai bandančios kritikuoti kietą Maskvos politikos stilių, iš tiesų pradės domėtis Rusijos demokratijos būkle ir vykdyti jos sulaikymo politiką tarptautinėje arenoje. Tokiu atveju jau niekas negalės ironizuoti, kad iš už Atlanto kylanti grėsmė yra netikra. Šiuo pagrindu bus daug lengviau pritraukti lėšas po kelių valstybinių kompanijų stogu, riboti visokiausių nesutinkančių aktyvumą ir smogiamaisiais tempais statyti minėtą tvirtovę. Žinoma, atskiriems valstybiškai mąstantiems ir veikiantiems žmonėms galima bus numatyti specialius išėjimus iš šios tvirtovės.
Tokių samprotavimų bėda ta, kad iš tariamos propagandinės tapusi reali priešprieša gali baigtis tikra drama šaliai, kurios resursai, nepaisant viso „superenergetiškumo“, neprilygsta Vakarams.
Demokratų lyderis Barack Obama vertinamas kaip paslaptinga figūra: neaišku, kokie yra jo prioritetai ir kokią politiką jis vykdys. Žinoma, šiek tiek neramina faktas, kad tarp tų, kurie formuluos Obama politiką Rusijos atžvilgiu, yra žmonių, griežtai vertinančių tai, kas dabar vyksta Rusijoje. Galų gale pats pretendentas elgiasi skirtingai skirtingose auditorijose. O tai reiškia, kad visada yra šansų surasti kažkokių būdų spręsti reikamas problemas. Trumpai sakant, pagyvensime – pamatysime.
O štai Rusijos valdžios priešiškumas Hillary Clinton atžvilgiu, atrodo, yra sąmoningas. Ji didžia dalimi įkūnija savyje „prakeiktus 90-uosius“, kai Rusija buvo silpna neturtinga šalis, kuri, spaudžiama iš išorės, turėjo vykdyti svetimą gimtajai žemei demokratinių reformų politiką ir viskuo sutikti su Vakarais tarptautinėje sferoje. Tačiau ne tik Hillary yra tų „tamsių“ laikų simbolis – jos komanda yra sudaryta iš žmonių, valdžiausių Ameriką tais metais. Tad po rinkimų jie gal pabandys pasukti istorijos ratą atgal? Be to, čia, Rusijoje, politikos, verslo ir žiniasklaidos atstovų tarpe liko nemažai šios komandos draugų.
Ką ir sakyti, nemaloni perspektyva! Štai ir kyla tokie pasiūlymai kaip: „neleiskime Klintonų į Baltuosius rūmus – neblogas globalus projektas 2008 metams“ (tai iš pono Pavlovskio interviu). Pasiūlymai, žinoma, kvaili (juk, ačiū Dievui, ne Kremliaus politiniams technologams spręsti, kam sėdėti Baltuosiuose rūmuose), tačiau jie tiksliai atspindi sielos prasiveržimą – „tai, kas skauda“.
Problema nesusiveda į banalią tiesą, kad valdžia turi mokėti dirbti su vyriausybe, kurią išsirinko vienos ar kitos šalies tauta. Esmė tame, kad Rusijos užsienio politikos prioritetai neturi priklausyti nuo vienų ar kitų viršūnėlių, turinčių savų politinių ir verslo interesų, pageidavimų. Ir „grupinio“ intereso tikrai nereikia pristatyti kaip nacionalinio.
Andrej Riabov, Carnegie Endowment for International Peace
